Fragmentai laiko ir savęs (38

      Neiškart pradėjau skaityti Sėdinčios Ant Slenksčio perduotą raštą.  Anot Idinio — archyvinį. Gal todėl, jog neatrodė, kad reikia taip  daryti, nes buvo aišku, kad abu Vidinio palikuonys — Idinis ir Dinis — jau žino, skaitė ir nieko naujo jiems nepaskaitysiu, bet įkritusi į ausis tyla, nebuvo abejinga. Atrodė, todėl ir atsiradusi, kad perskaitytas žodis priartėtų prie laiko, kada jis buvo parašytas.
  — Su Idiniu susipažinti buvo paprasčiau, negu  su tavimi, Dini — pasakiau, bet abu broliai tylėjo. Ir va. Lyg ne aš, bet skaito:

Ten, už metų anų,
Kurių atmintis nepasiekia,
Tyliai, be saliutų,
Kaip Senovė žila gyvenau.
Gal lengviau būtų eiti iš ten,
Su ledynmečiu šliaužti iš šiaurės
Ir nepaikinti Dievo kūrybos darbais.

O dabar?
Jau ir pats nežinau,
Kaip atėjęs? Kada?
Ar kas klausė manęs,
Kad aš noriu ateiti?

Sako,
Melstis reikia, kad grįžčiau atgal.
Ir sukala karstui lentas.
Krematoriumus stato.

Nejau taip reikėję dėl nieko,
Atėjus čia būti,
Jei po mirksnio, po kito
Jau verčia sugrįžti namo.

Aš nenoriu kaip Kristus
Sulaukti stebuklo –
Numirti ant  kryžiaus
Ir šitaip išlikti gyvam...

Man jautru, kada raidei, įšokus į burną,
Audžiasi raštas, spalvojasi mintys,
Kad žodis ateina gyvenimu būti.

Vis mąstau:
Kaip išlikt, kad  nebūčiau prikaltas,
Kai medžio aplinkui tiek daug?

Išrašysiu sėja  savo vardą,
Pradėjęs nuo Š.

Eikit, ieškokit
Gal surasit, gal –ne.
Aš — šito krašto pradžia..

... Tyliu. Ir  tyla net  nepakrebžda.
  Kas  jis? — dar  tyliau noriu  sužinoti. — Panašiai, kaip „imkit  mane ir skaitykit“. Bet tik panašiai...