Karo kurscytoja

Kap Morta kvietkus pasėjo,
Julės vištos apakėjo.
Morta jas akmenimi:
Kam jos vaikščioja žami!

Nu, o vienai tep pataikė,
Kad iš sykio amžų baigė.
- Nu, gyvate, ir gerai!
Kam man škadų padarai?

Ir paspyrė vištų koju.
Žūro - Julė atplasnoja,
Atplasnoja rėkdama,
Lazdų rankoj nešdama.

- Nu tu Morta, besarmate,
Svietas šitep dar nematė!
Negalėjai pavaryc?
Ar akmenimi daužyc?

- Ko ca staugi, tu bjaurybe,
Vištos mano kvietkus trypia,
0 tu jų neuždarai.
Užmušau. Nu, ir gerai!

- Šitokia graži vištytė!
Tu bjaurybe, tu bandite!
Jai, matai, sutryps kvietkus!
Ir mažau nešok pletkus!

- Kokius aš pletkus nešoju?
Kad trobos neapsišluoji?
Kad rytais ir vakarais
Tu in svecimus dairais?

- 0i, tu sviete granatavas!
Snukin tu, macyc, negavus!
Nor cik in savi nagai,
Bet vis ciek jūs ubagai!

- Tu bjaurybe, nevidone!
Ar aš valgau tavo duonų?
Utėlių galva pilna,
0 vaidina, kad ponia!

- Ū, tu rupūža taukuota! -
Stvėrė Julė Mortos kuodų.
-Tau nurausiu kaltūnus
Ir užčiaupsiu tau nasrus!

- Kūtvėla tu nemacyta!
Tavo giminė - banditai!
Stvėrė Morta už ausies
Ir patraukė iš pecies.

Ir ausis jos rankoj liko.
Julei baisiai nepaciko,
Tai ji Mortai už plaukų
Rovė iš visų jėgų.

Susėmė jau ne an juoko.
Dar ilgai kadrilių šoko…
Jei ne Petras su Jonu,
Tekt jau aic an šermenų…

Baisiai pykos, baisiai nirso,
O už kų - visai pamiršo…
Klojo giminių griekus,
Skalbė vyrus ir vaikus…

Po šai dzienai nesustaiko,
Vis piktumų dūšoj laiko.
O dėl šito tai kalta
Toj pasiutėlė višta.