Meilė

Jeigu Meilė prakalbėtų,
Kaip Jūs manot, ką šnekėtų?
„Bonasera, hi, zdarof,
Here I am, pati Liubof.
Taip esu gražiausias jausmas,
Ten kur aš, kartu ir džiaugsmas.
Padarau laimingus žmones,
Pildau mylinčių svajones.
Elgtis šitaip man patinka,
Kai matau, kad viskas tinka.
Bet deja, juk kartais būna,
Kad jausmai stipriausi žūna.
Jei širdis širdies neklauso,
Man jau kištis nepriklauso.
Išeinu, kai laukt neverta,
Sugrįžtu tik kitą kartą.
Gruodį Kostei, liepą Ingai,
Visada gimstu skirtingai.
Kartais greit, iš pirmo žvilgsnio,
Kartais žingsnis tik po žingsnio.
Gaila tampa retenybė,
Kad trunku aš amžinybę.
Koją kiša išdavystės,
Skaudūs žodžiai, melagystės.
Visa tai, plius dar pavydas,
Man kaip žydams genocidas.
Jei išvengti to pavyktų,
Daug porų kartu išliktų.
Taigi biški pamąstykit,
Ko neverta, nedarykit.
Prisiminus antrą pusę,
Stumk šalin meilužę rusę! „.