kad tik tu mane pasivytum

Užneškit mane į kalną –
ir palaidokit tyliai, tyliai,
kai rugiagėlėm šienas užterštas
saulės daug
ir visai nelyja

aš sulėtinsiu savo žingsnį,
kad tik tu mane pasivytum –
specialiai, nors galvosi – 
netyčia
grįšim dviese
į mano girią

samanom ir lietum užsiklosim
ir sulėtintai
žiedais susikeisim –
vakar buvo šilta ir sausa,
šiandien audros ir potvyniai siaučia.

Gal norėtum – arbatos ar duonos?
Iš mano rankų, prie tavo pagalvės,
kad tik pirštai greičiau susiglaustų,
kas ne taip pasakyta,
kad būtų pamiršta.

Du vidurnakčius nieko neįkvėpiau –
trečią numiriau – taip ir tikėjausi,
tik užneškit mane į kalną –
nežiūrėsiu į savo šešėlį.

Kiek daugiau nei norėčiau matyti,
kiek daugiau, nei galėčiau pakelti,
šitoks svoris ir šitoks atstumas –
kai sunku, sako, reik užsimerkti.

Aš skaičiuoju širdies plakimą,
žemės pamestą, nieko neiškomą,
širdys mušasi, vėjas blaškosi,
nemiegojusios naujai dienai keliasi.

Gal ir nieko baisaus nenutiko,
tik numirus viskas dingo –

tavo mėlynos lūpos liko
ir šilauogėm rytas sirpo.