Fragmentai laiko ir savęs (34

  Užsimirštu. Visiškai. Kažkur esu, bet – kur, visai nesvarbu. Nejaučiu nei aukščiau salės kilstelėtos ložės, nei joje šalia manęs įkritusių Idinio su Diniu. Scenovaizdis daro vis įtaigesnį įspūdį. Netrukus atsikratau ir juo kaip scenovaizdžiu. Aš  ten, kur ir reikia būti. Gimtasis kraštas gyvas. Štai  jis. Ir nesvarbu, kad Grigaliaus kalendorius rodo vidurvasario laiką, bet  jo čia nėra. Turbūt žiema, tik besniegė – žvarbos ir pašalo nestokoja, bet sniego nėra. Būna gi, kai šilinių dzūkų krašte ir gruodyje, net sausyje atsikvepia šiluma ir pradedama manyti, kad Dievas paseno ir nežino, ką daro. Būna gi... Bet kažin, ar kada  nors buvo toks gyvas kraštovaizdis scenoje. Tikras. Anot dzūkų, be išmislų. Napoleonas taip ir neįstengė užkelti sau ant delno Šv. Onos bažnyčią ir nusinešti į Paryžių. O čia, prašau – ant scenos didžiausias gabalas Šklėrių sodžiaus.
  Atsimenu, kad kažkas it prašęs susitikti su manimi prie Skersbalės.. Taigi, šitame kraštovaizdyje ir Skersbalė. Giluminiu galu įsispyrusi į Margionių titnaginę, o kitu, gerokai seklesniu,  atšliaužiusi prie Kisielių (Šarkės) vienkiemio. Tačiau  smagiausia, kad netoli Simono (Šimo)  ir Marcelės Grigų sodyba. Ir jų žemės  valakas atiduotas  Skersbalės pakraščiui.

Tik dabar ir atsimenu:
vandenys mano,
jūs giliausi, švariausi,
gyvybės pilniausi,
buvote čia.
Plaukė (ir net skendo ne kartą) valtelė
šitame  titnaginės krašte,
nesutikus žuvėdros  baltos.
Žvyrą giliai po savim pasiklojęs
Brėžė ribą kaip ežią brasta.
Ir  girdėjau, kaip pakalba žmonės –
Ji iš miško, liauna kaip pušis
Jis iš Skersbalės, liaunas kaip meldas.
Oi, mačiau, kaip gražiai plauko antys,
Kaip narai dingsta ilgam iš akių,
Kaip  baltesnė  už titnagą baltą 
Mirė gulbė, skaudi kaip
Ant kranto užkritus puta,
Nepakėlus į dangų sparnų.
Pats nešiau ją ant rankų,
Apsunkęs balčiausia našta,
Dar be ašarų verkt neišmokęs.

O paskui irgi krykė antys ir nardė narai
Dėlės kraują gėrė, įsičiaupę į kūną.
Tartum auksas žibėjo karosų žvynai
Kaip sidabras - mekšrų,
Ir daug  ko, oi daug ko dar būta,
Bet gulbės mirtis iki dabar,
Lig niekada nugalėta nebus..

  Ir išgirdau:
  — Žmonės, kas dar norite į mane mesti akmenį? Meskite. Nesigailėkite manęs.
  Krūptelėjau. Tai buvo girdėta. Ne dabar. Bet girdėta. Pasidarė neramu.
  — Aš naktyje, -  atsiliepė jai balsas. —Turbūt manęs nematote. Norėčiau, kad ir mane matytumėte. Aš neturiu akmens.
  — Trypiate. Diena iš dienos. Ir taip kiek beatsimenu. Svaidote akmenimis ir verkti neleidžiate.
  — Dieve mano, kaip man jums pasirodyti, - nekantravo vyro balsas. — Kaip man įeiti į šviesą, kuri apšviečia jus, sėdinčią ant slenksčio. Aš tikintis, moterie. štai kryželis su  nukryžiuotuoju kabo ant mano kaklo. Dievas su manim. Todėl nebarkite už  piktą, kurio nesu padaręs. Artėja Kūčios. Tikiuosi, kartu valgysime vakarienę.
  — Jūs vaikščiojate, mindžiojate ir šluostotės į mane kojas. Ir man nuo to nė truputį negeriau, kad ant tavo kaklo kabo kryželis su nukryžiuotuoju. Ir visos mano vakarienės irgi ant slenksčio.
  — Ir taip buvo? — pabudino iš užsimirštiems Dinis.
  — Buvo ir taip. Norėjau jai padėti. Dar tada, kai tokiu balsu kalbėjau. Pirkaitienė... Pirkaitienė tuomet ji. Taip atsimenu, bet tikrai ne Sėdinčioji Ant Slenksčio.