Kai pasakau išeiti reikia nusisukti ir nebegrižti

Ištirpo.
Man tavęs truputį per daug.
Įsikūrus liūdesio narve, kartais nuoga
Tapau Banginius dykomoj
Ir beduiną smėlio pavėsy.
Tavo pavasariai dirbtiniai,
Vyšnių žiedai iš pūkų,
Pasimetusių paukščių.
Ir gėlės popierinės laukuose
Pabiro
Kai vakarais akyse sėjau dangų lėtai,
Po truputį.
Tau manęs jau truputį per daug,
O aš kas kart vis mirus labiau.
Mūsų Dievas skirtingas
Ir žolė kitokia,
Tavo upė į priekį, mano - į niekur.
Ir keliai apniukę prie kojų
Susirangė skirtingai.
Tavo pėdoj akmuo.
Pakeliui aš į kopas be smelio
Tapyti dangaus
Svetimose akyse
Nuoga.
Po truputį.