Manija ( Jai 2 )

Moteris kaštonų plaukais akimis
Mėlis dangaus išsitrina prieš tave
Tu tokia kurios negaliu paliesti bet ir noriu
Nenoriu sužinoti, kas
ar esi
tokių maniau neliko po tvano
po kryžių
po simbolių
maniau tave sudegino
net tada buvai mirus
kai juokeisi šypsojaisi bet kažko negyva
prie mano upės
prie mano šaltinio pasilenkus žiūrėdama įdėmiai
įdėmiai ne į mane bet tartum į mano akis giliau
norėjau parodyti, kad yra daugiau akmens urvų
tamsūs lašai varva per sienas
tu mane išmokei tylėti toje tamsoje užsisiuvus lūpas
knygomis, ekranais, dienos
šviesas užgesink
ateik pas mane
po tavo baltąja oda tikriausiai yra tuštuma, į kurią prasmegti norėčiau
tavimi apsidengti alsuoti pajusti ką reiškia tavo plaukai
skonį tavų žodžių pilkais vakarais mylimajam į ausį
žinau tu myli tokius kaip tu – iš sapnų šalies ir iš rojaus
kasnakt jie numiršta, vėl prisikelia minties matadorais
drugiai prie alsuojančio ugnimi pasaulio burnos
žinai, jis juos valgo ir trupa sparnai ant mano veido
o tu niekada nematei kaip juos sulipdau ir paskui vėlei suglamžau
matei?
ar matei?!
matei....
neregi akimis užlipdytomis blizgančia žvaigdžių juosta
kai pasuki galvą dar šiek tiek pasislenka Kentauro Proksima
tu toliau nuo manęs – tas jausmas, tas mostas užtrunka akimirką
per kurią
užgęsta visi
žiburiai prieš tavo pienišką veidą
ir belieka tik urvas
tu
aš
mūsų degtukų dėžutė
mano
liepsna
ji
neužsidega