Prašymas

- Kvailys, - išgirstu balsą sau už nugaros, nors puikiai žinau, kad šiame sename netvarkingame kambaryje esu vienas. Balsas man žinomas, malonus ausiai, nors truputi prikimęs. Šį balsą naudojau tiek daug kartų, tiek daug mano kurtų sielų naudojosi juo kasdien.
- Ar jau išprotėjau? – klausiu to, už kurio kančias ir laimę, svajones, viltis, jaunystę, senatvę ir mirtį esu atsakingas.
- O ar kada nors laikei save sveiko proto žmogumi? Pasauliai, kuriuos tu kūrei, žmonės ir padarai, kuriems įkvėpei gyvybę. Nejau manai, kad visa tai priklauso sveiko proto žmogui?
Šypteliu.
- Kalbi ne su tuo, kurio tau reikia. Praradau šią galią jau senai. Praradau žodžių magiją, pasauliai nebekyla man užmerkus akis.
- Nenusišnekėk, - dar vienas iš man pažįstamų balsų sušnibžda prie pat ausies. Šis balsas moters, švelnus bei dainingas. – Tu paprasčiausiai užmigai. Juk buvo laikai, kai kiekvienas žodis išprovokuodavo bangą, kai galėdavai kurti pasaulius vedamas paprasčiausio kvapo ar paukščio čiulbesio. Ar pameni koks jausmas užvaldydavo, kaip širdis imdavo daužytis krūtinėje?
Užmerkiu akis prisimindamas nesenai prarastą aistrą.
- Lyg būgnas nešdamas garsą per klonis ir lygumas, kalnus ir dykumas. Giesmė, kurios nesustabdo nei sniegas nei lietus, o vėjas neša toliau, nei kas galėtų įsivaizduoti, - girdžiu save tariant.
- Matai, - nusišypso nematoma moteris, - Tau vis dar išeina. Tu vis dar sugebi.
Nusišypsau.
- Ne ne. Tai tėra šešėliai to, kas kažkada buvau
- Šešėliai? – perklausia ji.
- Tamsūs klajokliai, šalti lyg šiaurės vėjas, vaikštantys po seną apleistą dvarą, kupiną tuščių kambarių, išpuoštų voratinkliais bei dulkėm. Negalintys ilsėtis nei akimirkai, nes jų sapnai primena jiems tai, ko jie niekada neturės. Tad vargšės, iškankintos, nepabaigtos sielos diena iš dienos klajoja po dvarą, kažkada buvusį tokį gražų ir nepakartojamą, tikrą brangakmenį, o dabar pučiamą vėjo pro išdaužtus langus ir įgriuvusį stogą. Tai viskas, kas jiems liko po to, kai dvaras liko tuščias. Tie, kurie statė šias įspūdingas sienas išėjo, palikę nekurtą akmeninį židinį svetainėje, miegamuosius, su gražiomis ąžuolinėmis lovomis, puoštomis raižiniais ir mažais naktiniais staleliais šalia jų. Puikūs brangūs šviestuvai liko paskendę tamsoje, o ilgi minkšti kilimai nebesugėrė žingsnių garso. Puiki didžiulė biblioteka, pripildyta daugiau knygų, nei žmogus galėtų perskaityti per gyvenimą, dabar rinko tik dulkes. Jokie garsai nebetrikdė didžiulės virtuvės, o įspūdingas valgomojo stalas, galėjęs sutalpinti dešimtis, dabar panašėjo į apleistą keliuką. Sodas, kažkada viliojęs spalvomis ir kvapais dabar atrodė pilkas ir bjaurus, o puikios gėlės priminė krūmokšnius senoje girioje. Medžiai, kažkada vedę saldžiausius vaisius stovėjo seni ir sukrypę, lyg vos kvėpuojantys seniai.
- Na va, pažvelgei į savo sielą, - taria moteris. – Ar tokią ją nori matyti, prisiminti?
Imu juoktis.
- Žinoma ne. Kvailas klausimas.
- Tai rašyk. Juk jau jauti kaip tave užlieja gyvybė. Mažos liepsnelės vėl šoka tavo akyse.
- Aš negaliu. Praradau. – sumurmu.
Girdžiu kaip vyras prieina prie moters.
- Atrodo nebeturim kitos išeities. O gaila. – taria.
Staiga pajuntu stiprias vyriškas rankas spaudžiančias mano pečius žemyn. Mėginu pajudėti, bet neišeina. Žinau tų rankų jėgą, pats ją sukūriau.
- Rašyk, nes kitaip mes tave nužudysim. Gal ne iškart, gal nuodysim ar graušim po gabalėlį, bet galą tu tikrai gausi. – taria vyras pro sukąstus dantis. – Davei mums gyvybę, viltis svajones. Nedrįsk to atimti. Rašyk, kad gyventum. Kad gyventume mes.
Staiga man aptemsta akys, jaučiu kaip krentu ant stalo. Kai vėl atmerkiu akis man prieš pat nosį stovi pusiau nugertas beveik apšerkšnijusios kavos puodelis, o po mano veidu esantis sąsiuvinis turės išdžiūti nuo seilių balutės, kurią atrodo palikau miegodamas. Tas pats sąsiuvinis, kurį pasiruošiau naujam kūriniui. Naujai gyvybei sukurti...