Išplukdyti gyvenimai

Išplukdom į niekur  gyvenimus savo,
Kaip upės pavasarį išneša lytis,
Išsigąstam pakilę į aukštį beribį,
Skaudės jei nukrisim, geriau jau išlyti.
Lekia dienos pro šalį prikrautais lagaminais,
Ką uždirbom, išmanėm - viską sudėjom.
Metai pakalnėn dviračius mina,
Neatsigręždami lekia lyg išprotėję.
Užrakinam į stalčius paklydusias sielas
Ir iš naujo sapnuojam sapną tą patį.
Pripildytos širdys juoko ir ašarų...
Ar pamatysim dar tai, ko nematėm?