Tiesu

Einu. Tiesu. Suplyšta gėlės pievose.
Ant žingsnio nutupia drugys ir verkia.
Užmerkia mano akys jį. Į dangų baltą kyla.
Suskyla lietumi kažkokio kiemo ievose.

Sūpuoju. Miršta. Vasaros pro šalį.
Ant rankų netikrų teptukais piešia.
Ir pasigviešę svetimus pirštus žmogėja.
Alėjos nusidažo rudenio spalvom. Jos gali...

Prisėdu. Bėga. Šiurpas iš vidaus į nieką.
Ant varvančios krūtinės plakasi širdis.
Iškris ir laisvės pasiilgęs veidas. Jaučiasi.
Tas jausmas glaudžiasi. Susipykau. Bet lieka.

Einu. Tiesu. Atsirakina durys. Juoda.
Į kojas šaltis pučia nugenėtą miglą.
Į stiklą purviną įspraudžiu keistą sielą.
Ir tampa miela. Taip jauku. Manęs paguoda...