Augau dideliame name. Kartu su savo šeima. Turiu mamą Kristina Oday ir tėtį Rodolfas Oday kuris retai būna namuose. Dar turiu sesę Regina Oday kuri yra ištekėjusi už mano geriausios draugės brolio Rido Hiddey. Mano draugė dažnai ateina pas mane jos vardas Silvija Hiddey. Dar turiu senelę ir brolį Tomą Oday.
Tą lemtingą dieną buvau namie. Kai pradėjo belstis į duris. Mama jas atidarė ir paklausė kas jus būsite? Ten buvo senukas. Senukas paklausė mamos:
- Ar čia gyvena Marija Oday?
- Taip čia gyvena – pasakė mama.
- Ar galite pakviesti ją. – paprašė senukas.
- Marija ateik į apačią svečias pas tave. – Šaukia mama.
Nusileidau į apačią. Pamačiau senyvą senuką kuris buvo senas malonaus veido žmogus apsirengęs klasikiniu stiliumi.
- Laba diena, aš esu Marija. – prisistačiau senukui. – Kas jūs esate?
- Aš esu testamento vykdytojas vienas žmogus prašė, surasti jus ir perduoti štai šią dailią skrynelę sakė: „Kad jus Marija žinosite ką daryti“. – pasakęs man ir padavė skrynelę toliau tardamas.
- Atmink Marija toje skrynelėje yra paslaptis. – pasakė senukas
Paėmiau iš to paslaptingo žmogaus dailaus darbo skrynelę. Dar senukas sako:
- Tai tavo palikimo dalis, tau pačiai reikės rasti raktą į šeimos gildijas. – paslaptingai taręs ir išėjo, palikdamas mane nesuprasta. Aš norėjau jau atidaryti tą skrynelę sakau gal paklausiu kas tai galėtų būti. Bet jau jo nebegalėjau pavyti. Jis dingo.
- Mama kas jis buvo toks? – paklausiau mamos.
- Nežinau Marija man pačiai įdomu – atsakė mama.
Kokia tai paslaptis?
Prabėgo kelios dienos nuo to keisto senuko apsilankymo, kai gavau tą paslaptingą dėžutę. Nuo tos dienos mano mintys sukosi aplinkui apie tai. Kokia gi paslaptis? Gal milijoną gavau? Gal kokie dokumentai nuo kokio nors dvaro ar namo? Tiek to vėliau pažiūrėsiu. Ir laiminga nubėgau pas mamą.
Senelė.
Mama kaip tik norėjo mane šaukti, kad nusileisčiau į apačią kad atvažiavo tavo mylima senelė kuri gyvena sename name.
- Močiute kaip tu laikaisi? – paklausiau jos. – Labai tavęs pasiilgau.
- Vaikeli mano kaip tu? – paklausė manęs močiutė.
- Aš tai gerai gyvenu, gavau palikimą nuo kažkokio keisto senuko. Papasakojau senelei.
- O koks tai palikimas? – susidomėjo močiutė. Parodžiau jei tą skrynelę kurią gavau ji tai pamačiusi ir pradėjo pasakoti:
- Ak, vaikeli mano daug metų aš jos nemačiau, paskutinį kartą mačiau kai buvau maža mergaitė. Mano tėtis turėjo tą skrynelę tik nežinau kas jame yra. Manęs močiutė paklausė:
- Ką tau sakė?
- Man sakė atmink, kai eisi paslapties šydu, tapsi gėrio ir blogio kovotoja tik to nežinosi. Močiutė nuleido savo baltaplaukę galvelę ir tarė toliau:
- Būk atsargi, atversi blogiui kelią į šį pasaulį.
O aš tik nusijuokiau ir pasakiau:
- Gavau tik paprastą skrynelę.
- Mielas vaikeli tave išsirinko mano tėtis. – pasakoja močiutė. – Dar kai būdama vaikas girdėjau tokią legendą. Šita skrynelė dingo daug metų. Ji atsiras kai gims paveldėtoja ar įpėdinis. – baigė pasakoti ji. Kai tu gimei staiga ji atsirado bet tuoj pat dingo. Pamaniau man pasivaideno. Kai man parodei savo palikimą tada supratau, kad tai ne legenda.
- Kokia tai paslaptis? – paklausiau močiutės.
- Mielas vaikeli mano tu turi pati tai sužinoti. – paslaptingai pasakė senelė.
Nauja mokykla.
Prabėgo vasara ir man jau reikia eiti į mokyklą. Stojau aš į leidybos darbuotojos specialybę nes aš esu knygų graužikė. Susipažinau su savo kambario draugėmis viena yra istorikė, o kita yra turinti humoro jausmo. Jau vėl prabėgo vienas mėnuo ir turiu gerą savo grupės draugų ratą kuriame tapo mano istorijos dalimi. Kartu pasiėmiau ir paveldėtą skrynelę. Atidariau skrynelę ir pamačiau dvaro dokumentus. Pradėjau ieškoti visur, klausinėjau savo draugų kurie gyvena Vilniuje. Tada supratau kad turiu sužinoti kas yra viduje. Panorau ją atidaryti pamiršusi močiutės perspėjimus atidariau. Jame buvo dokumentai ir dvaro nuotraukos. Pakėliau visus daiktus. Pamačiau gražiai sulankstytą popieriaus lapą, kaip laišką. Rašyta dailia rašysena. Štai laiško turinys.
Miela mano Marija,
Kai buvau mažas mano tėtis rado skrynelę ir gavo dvarą kuris yra Vilniaus širdyje. Aš žinojau kad jis bus to dvaro paveldėtojas. Tame dvare aš užaugau. Tik nežinau kodėl matydavau tavo veidą ir siluetą, kai žinojau kad tu dar nebuvai gimusi. Matydavau kokia tu esi stipri ir gera.
Tavęs labai prašau išsiaiškinti kodėl tu gavai šitą palikimą. Man labai neramu.
Grafas Liucijus Oday. 1989 m.
Atėjo rudens atostogos ir mus paleido į namus. Tada aš grįžusi iš Vilniaus paklausti mamos kai dar kartą perskaičiusi laišką supratau tai mano prosenelis kuris turėjo palikimą. Nusileidau aš į apačią paklausiau savo mamos.
- Mama ar tu žinai apie dvarą? – man pasidarė taip įdomu
- Koks dvaras?! – nustebo mama. Supratau, kad mama nieko nežino apie tai. Gal mano tėtis žinos? – pagalvojau aš mintyse.
Po kelių dienų kaip tik grįžo tėtis į namus.
Dvaras
- Labas tėti, kaip tu laikaisi? – paklausiau tėčio.
- Gerai, o tu kaip? – paklausė tėtis.
- Gerai tik tiek man smalsu apie vieną dvarą gal tu žinosi?
- Parodyk man to dvaro nuotrauką. Pamatęs tą dvarą pasakė, kad niekad nemačiau. Tada man dingtelėjo internetas juk jis visagalis.
Nubėgau prie kompiuterio ieškau dvarai nieko neradau. Pagalvoju gal man truputį man reikės skambinti savo draugui kompiuterio galvai Deividui.
- Labas, Deividai gal trukdau? – paklausiau jo per ragelį.
- Labas Marija, netrukdai tik truputį dirbu. – atsakė Deividas. Gerai tada ateik rytoj pas mane. 15: 00 val. - Pasakė.
- Gerai. – ir padėjau ragelį.
Dvaro paieška ir nesėkmės.
- Labas kaip tu laikaisi? – eidama paklausiau jo.
- Gerai tu mane sudominai su tuo dvaru. Tai kur yra tas dvaras? – paklausė Deividas.
- Vilniaus širdyje. – atsakiau jam.
- Tau reikia žinoti gatvės pavadinimą. Padaviau jam laišką.
- Nėra adreso – nustebo Deividas.
Mes ieškojom pusę dienos to dvaro internete, niekur nerandam.
- Tau reikia važiuoti į Vilnių ir ten tu gal rasi atsakymą.
- Gerai, sakai mielas drauge.
Išsiskyrėme ir aš grįžau namo. Su nerimu širdyje. Praėjo jau rudenio atostogos reikia grįžti į mokyklą. Grįžusi į mokyklą buvau pamiršusi apie tą skrynelę. Po kelių dienų aš jau sužinojau apie dvarą daugiau nei maniau. Mano kambario draugė Auksė pamatė skrynelę ji buvo atidaryta ir pamatė jame dvaro nuotrauką ji kažkiek prisiminė, kai ji paėmė nuotrauką į rankas ir man sako:
- Čia gi Angelų dvaras, ji apimta tokia paslaptinga legenda. Kartą gyveno vienas toks grafas kuris turėjo raganavimo ar burtininko sugebėjimų jis savo galias retai kada naudodavosi ir tiek kai reikėdavo apginti nuo pikto žmogaus minčių ir nedoro širdies. (galime pasakyti tada buvo mažai žmonių su ledine širdimi). Šitas dvaras paveldės mergina kuri turi to burtininko išminties, paveldinimą. Ji sako bus nuotykis. Po pasakojimo paklausiau:
- Iš kur tu žinai tą legendą?
- Mano giminės pasakojo. – atsakė Auksė.
- Aišku, tada ačiū tau. – padėkojau savo draugei už informaciją.
Po draugės pasakojimo prasidėjo keistos situacijos. Būdama mokykloje pradedant dirbti savo darbą staiga kompiuterio ekrane pamačiau to dvaro nuotrauką galvojau gal man čia vaidenasi pradėjau trinti akis, kad ne. Mano mokytoja ir Dalia pamatė tai nustebo kas buvo mano kompiuterio ekrane. Mokytoja man sako:
- Ką tu čia sumanei? – nustebo vadovė
- Nieko, gi norėjau dirbti savo darbą – kalbėjau tarsi prasikaltusi.
- Ar tu žinai kas ten dedasi? – paklausė manęs.
- Ne. – atsakiau jei.
- Žinok tai labai pavojinga, nes aš prie jos ir gyvenu. Man penkios minutės nuo dvaro iki namų. Jis vadinasi Angelų dvaras. Jame tiesiog vaidenasi kažkoks grafas ieškodamas savo paveldėtojos. Dabar dar keistesni dalykai ten dedasi, ten dar labiau vaidenasi, kaip girdėjau atsirado dvaro išvaduotoji.
- O kodėl tu dumiesi tuo dvaru? Klausia mokytoja.
- Todėl, kad paveldėjau jį. – pasakiau jei.
Vadovė labai nustebo tai jie tavęs laukia
- Matyt – atsakiau savo vadovei.
Praėjo paskaita ir nuėjau į kambarį. Kuriame aš radau savo draugę Auksę jei pasakiau, kad jau radau kur yra dvaras. Mokytoja mano pasakė, prie jo gyvena. Ir ten dedasi keisti dalykai vaidenasi toks lordas ar grafas.
Kelionė po senamiestį ir keista mergina
Artėja savaitgalis mes su Draugėmis sugalvojame eiti pasivaikščioti po senamiestį, tiksliau pradėti pažintinę kelionę po Vilnių. Ir klausinėjome Vilniaus legendas, ir pamačiau Gedimino pilį ji tokia nuostabi.
- Nagi einam toliau mielosios. – suirzusi ir pasakiau savo draugėm, nes norėjau kuo greičiau rasti tą paslaptingą dvarą.
Sumaniau nueiti į kavinę labai norėjome valgyti užėjome į labai gražią kavinę Gedimino prospekte. Priėjome mes prie baro ir pamačiau keistą merginą kuri mus turėjo aptarnauti. Be eidamos prie mums parodyto staliuko pamačiau ant sienos dvaro nuotrauką jame buvo tokia pati, kaip skrynelėj. Padavėja priėjo prie mūsų ir paklausė:
- Kuo jūs norėsite?
- Norėsime picos. – užsisakėme su draugėmis.
- Atsiprašau, noriu jūsų paklausti koks čia dvaras yra? – paklausiau keistos merginos.
- Tai „Angelų dvaras“ kuris laukia paveldėtojos. Sakoma, kad ten vaidenasi. – atsiduso ir toliau pasakoja aš norėjau, kaip taip nueiti prie dvaro ir pamatė mane ir aš pamačiau tave tai tu esi ta paveldėtoja. Aš mačiau savo mintyse vizija. Sakoma, kad ta mergina bus tokia drąsi pasiaukos dėl draugų ištikimybės ir meilės. Ji turės mylinčią ir tyra širdį kurioje tilps meilė, tikėjimas, viltis ir drąsa. – pabaigė pasakoti.
- Kuo jūs esate vardu? – paklausiau jos.
- Aš esu Amelija Dalija. – ir nuėjo nuo mūsų stalelio.
- Kokia ji keista. – visos mes ištarėme. Bet kartu ji labai keista.
- Palaukite mane. – šūktelėjo mums Amelija.
- Žinoma mes palauksime jus. – ir pasilikome kol ji baigs darbą.
Pabaigusi darbą ji priėjo prie mūsų ir pradėjo pasakoti tokią legenda:
- Tą Angelų dvarą pastatė vienas ponas ar kas tas grafas nežinau, bet žinau jis buvo labai geras žmogus jis turėjo labai gražią žmoną su sūneliu ant rankų. Dėl jos grožio pavadino, tik Angelų dvaras. Jų meilė buvo tokia tyra ir dora. Prabėgo daug laiko jie paseno ir mirė. Girdėjau, kad ten vaidenasi, nes dingo jų skrynelė su dokumentais ir dvaro raktu. Šita skrynelė yra nepaprasta nes jame gali rasti magijos žinių. Kartu tas žmogus atvers blogiui kelią į šį pasaulį. Daugiau nebežinau kas nutiko. Aš esu to dvaro prižiūrėtoja.
Ir nuvažiavome prie dvaro. Dvaras buvo labai didelis, raudonais bokštais ant stogo. Aplinkui buvo šviesos sienos. Vartai yra sunkūs, bet padaryti su tokiais gražiais ornamentais. Amelija priėjo prie vartų ir pasakė, kad jei reikia rakto.
Padaviau jei raktą nuo vartų ir įėjome į kiemą. Visur sušlamėjo lapai, man buvo labai baisu, bet negalėjau nuvilti draugų todėl aš įėjau pirma. Ten buvo taip tamsu, girdėjosi kiekvienas vėjo gūsis, buvo dar daug voratinklių. Įžengiau ir įjungiau šviesą. Šiaip spalvos buvo tokios šviesos ir miela akiai. Vienoj pusėj buvo dvi durys kitoj pusėj vienos. Pamačiau laiptus jie tokie buvo gražūs, kad norėjau labai paliesti išraizgytus turėklus. Priėjau prie laiptų net nepaliečiau turėklo tik jutau jo energiją ir mano akyse pasirodė vizijos vaizdai. Vienas ponas su gražia moterimi tarsi angelo veidu ir sūneliu ant rankų ir jie šypsojosi man.
Staiga išgirdau riksmą savo draugės ir nutrūko mano regėjimas reikėjo bėgti pažiūrėti kodėl mano draugė taip rėkia. Pamačiau kaip vienas vyras nukreipė į ją pistoletą. Šalia to vyro buvo moteris. Priėjau prie savo draugės ir sakau:
- Kas yra? Aš atsisukau ir pamačiau savo seserį su svainiu.
- Čia tu Marija atleisk man. – pasakė jie.
- Mama man paskambino paprašė Rido, kad išsiaiškintume apie paveldėtą dvarą, žinojau kur jis yra už tai mes atėjome į tą garsų dvarą.