šventadieniai

Šventadieniai išaušdavo trečiadieniais,
kartais antradieniais
iš esmės nesvarbu
kada jie patyliukais įslinkdavo po antklode
ir kutendavo raukšles kaktoje
iki tol, kol lupų kampučiuose
atsiverdavo maži mėnulio krateriai,
o kambary pabirdavo išblyškęs, keletą dienų badavęs juokas.
Šventadieniais liūdesys susirangydavo pilvo apačioje
ir snausdavo keletą valandų, kartais net visą dieną.
Tada grodavau jos liesais šonkauliais.
Po keliolikos minučių darbo
atsitraukdavau vis dar spausdamas kojomis šonus,
nusibraukdavau kirpčiukus nuo raukšlelių kaktoje
ir lyg patyręs kompozitorius kūriau kikenimo simfoniją.
Prireikė šiek tiek laiko kol mano pirštai įgudo spausti tinkamas vietas.
Paprastomis dienomis klausėmės repo,
apvijusio kojas lyg grandinės, neleidžiančios pamiršti,
kad betoninės sienos įaugo į kraują,
bet šventadieniais mažytėse raukšlėse akių kampučiuose matydavau išsiliejusį vandenyną, gumbuotus Baobabus užsienietiškose pievose,
dobiliukus rupšnojančius rasą ir tyliai plaukiančius vieškelius,
kur kartkartėmis pasirodydavo slibinai.
Atidžiai įsižiūrėjus akių gelmėse
vis žibėdavo paukščių takas.
Sulaikęs kvėpavimą stebėdavau kaip žvilgsnis
staiga metęs rutiną
įsikibdavo į svajones, kurios kartkartėmis nuogos, susivėlusiais plaukais lakstydavo po močiutės braškynus.
Šventadieniais dangus linksmesnis.