Vagis ir brolis

Virš nedidelio pajūrio miestelio kaupiasi debesys. Iš jūros skuba sugrįžti paskutiniai žvejų laiveliai.  Siūbuoja neperšlampamu brezentu apvilktos įlankos valtys, kartkartėmis atsimušdamos viena į kitą. Styro didesnių laivelių stiebai, lyg stygas įsitempusius trosus drebina švilpiantis vėjas. Iš pradžių gatveles ir stogus kaitino ryški, kone kamuojanti vidudienio saulė, aplinkui pilį ore vartėsi jūros paukščiai ir dulkės nuo kylančio vėjo. Gyventojai sėmė vandenį iš pulsuojančio rotušės fontano, vilgė rankas ir kaklą. Paskui, vakarų pusėje, pasirodė tamsi debesų uždanga ir miestelį užtvindė tvankuma.
Turguje, prie molo, pagyvenę vyrai paskubomis surenka palapines ir palieka tuščius prekystalius. Jie sunkiai įkelia į furgoną dėžes su produktais. Sudūžta nuo dėžės nuslydusi skaidri vaza ir ją nešęs vyras pykteli, paspiria šukes. Prie baro durų būrys vaikų jį stebi ir juokiasi, sušunka, jog senio sąnariai visai sutenėję. Lauko kavinių staltiesės ima plaikstytis, klientai susimoka už pietus, arbatpinigius padavėjams paduoda tiesiai į rankas. Ir taip visad, kai artėja audra.
Pakrantėje atsidaro laiptinės durys ir su trenksmu išsiveržia vagis. Visas uždusęs didžiausiais šuoliais pasileidžia šaligatviu palei jūrą. Besprukdamas pameta batą ir nepasiekęs gatvės kampo kniūbsčias krenta ant žemės. Atsitiesia ir svirduliuodamas dingsta už posūkio. Pasižiūri į nubrozdintas rankas, nusivalo bėgantį kraują į marškinius, iki pat alkūnių - žaizdos, vagis nubraukia prikibusius akmenėlius nuo perštinčių rankų. Bato taip ir negrįžo atsiimti. Pėdos nevienodai mina grindinį, skaudžiai šlubščioja basoji koja, baisiai nepatogu. Kai vagis pajunta, jog gali atsikvėpti ir žvilgtelėti per petį, jis nurimsta, nusiauna antrąjį batą ir basomis ramiai nupėdina dar kokį puskilometrį. Užlipa laipteliais į terasą ir užgriūna plastikinį kavinės staliuką.
Vagis pagalvoja, jog visai nepamena kaip ir kokiu keliu sugebėjo pasiekti kavinę, ir kaip šitaip susimovė - buvo pričiuptas buto valgomajame, galėjo baigtis ir blogiau, dabar tik kelios mėlynės ir kraujo šlakelis, nors ir to išvengti galėjo, jei nebūtų taip išsigandęs to vyro. Dabar, turbūt, policija jo ieško, o gal net visas miestelis. Vagis paspiria batą po staleliu. Pasižiūri į dangų pajutęs pirmąjį lašą, nusileidusį ant peties. Kažkas iš kavinės pašaukia vagį. Jis atsikelia ir nueina prie baro.
- Mikele, žiūrėk kaip aš atrodau, - kreipiasi į barmeną vagis, - tikras bėdžius, žiūrėk į mano rankas, ką tau jos primena?
- Tylėk, aplink yra žmonių, geriau išeik. Tavo rankos man jau nieko nebeprimena, tik tu man pats primeni, žinai ką... kančią. - Sugriebia vagies rankas barmenas Mikele.
- Mikele, aš nebegaliu, kažkas ne taip.
- Ko nebegali? Tu sergi, kiek dar tai kartosi? Man jau nusibodai, - trinktelėjo kumščiu į stalą padavėjas, apsidairė, nužiūrėjo klientus ir pašnibždomis pridūrė, - aš tavęs nebenoriu čia matyti.
- Ir nematytum, bet taip negalima, pažiūrėk, Mikele, į mane, aš vėl būsiu uždarytas ir nesimatysim penkerius metus. Tu nori to, Mikele?
- Tylėk, aplink žmonės, kur tavo protas?
Vagis apsidairo, paprašo padavėjo stikliuko degtinės, išgeria, suprunkščia ir nudelbia žvilgsnį į šlapią baro stalą.
- Ir kodėl aš taip elgiuosi? Tu visada buvai vyresnis, - sako vagis barmenui, - tu mane išmokei taip daryti, prastai atsimeni, matyt, o mano atmintis, žinok, aiškesnė nei tavo.
- Ko išmokiau tave? Dainuoti tas pačias dainas? Dink man iš akių!
- Mikele, pažiūrėk kaip aš atrodau, nedrįstu iš čia išeiti, nedrįstu ir likti, manęs jau ieško ir prokuroras su šautuvu manęs ieško, jis peršaus mano galvą kai tik suras, šį kart tikrai suras.
- Vargšeli tu mano, Karlai, tavęs vėl ieško policija.
- Taip!
- Ir gerai, tokių kaip tu reikia ieškoti, - šiek tiek silpniau į baro stalą trinkteli Mikele.
Lauke ima vis smarkiau lyti, lašai plaka plastikinius staliukus ir kėdes, barmenas pasižiūri pro langą, paskui - į Karlą.
- Kas tas prokuroras? - paklausia Mikele.
- Storas turtingas sukčius, blogas žmogus, šįkart jis mane pričiupo. Išverčiau visus stalčius jo miegamajame.
Mikele palinksta prie Karlo.
- Kiek susišlavei?
- Nežinau, nemažai.
- Kiek?
- Nespėjau suskaičiuoti.
- Ką?
- Tūkstantį gal, neskaičiavau.
- Tūkstantį? - Išpučia akis Mikele ir atsiremia į barą. - Prisėsk, Karlai, dabar šiek tiek esu užsiėmęs, atnešiu tau grapos.
Karlas atsisėda į nuošaliausią kavinės kampą ir apžiūri žaizdas. Lauke įsišėlusiai lyja, užmiesčio pakrantėse trankosi žaibai ir su kiekvienu griausmu vagis šiek tiek krupteli. Purškia į vidų lietus, kavinės lankytojai skirstosi. Vagis stebi kaip Mikele išeina į lauką, suraukia antakius prieš vėją ir lietų, pristumia staliukus prie sienos, suriša juos kartu virve ir grįžęs užfiksuoja stiklines lauko duris.
- Baigta, - Mikele patrina savo šlapius plaukus, - štai, Karlai, skanaus.
Jis padeda ant staliuko stikliuką grapos ir pašildytą sumuštinį.
- Kiek aš tavimi šitaip esu pasirūpinęs, Karlai, ne tik šitaip, ką čia kalbu, aš tau ne vieną gyvybę išgelbėjau. Turėtum būti dėkingas, kad dalinuosi su tavimi tuo ką turiu.
- Mikele, pažiūrėk į mane, aš tau dėkingas.
- Kartais atrodo kitaip. Tau negalima čia būti, po valandos atsibels policija.
- Aš galiu pasislėpti, viršuje.
- Ne, kvaileli, tave ten tikrai atras.
Mikele prisėda prie vagies, nusivelka žiurstą ir suneria rankas.
- Tu turi čia viską?
- Pinigus? Turiu.
- Gal nori perskaičiuoti? Čia saugu, niekas nemato.
Vagis išsitraukia iš kelnių kišenės plastikinį maišelį, jį perplėšia ir sumeta ant stalo popierinius banknotus. Mikele pasako Karlui, jog šiam kur kas geriau sekasi skaičiuoti pinigus. Vagis nenoromis sutinka.
- Tūkstantis penki šimtai šešiasdešimt, - pasako jis, - nemaža suma.
Vagis nusišypso ir tiesia į pinigus ranką. Mikele jį sulaiko.
- Duokš man pusę, broli, šį mėnesį labai vargingai gyvenu.
- Ne, jie mano.
- Jie ne tavo.
- Ir ne tavo.
- Koks skirtumas kieno? Aš tave visad gelbsčiu.
Karlas pagalvoja, jog brolis šį kart tiesą sako. Juk tik jis, ne kas kitas, pakviečia pavalgyt, vieną kitą pinigą įmeta kišenėn. Daugel kartų pas jį nakvojo, maudėsi ir skalbėsi rūbus. O kai grįžo Karlas iš kalėjimo, Mikele išnomavo jam kambarėlį visai jaukiame name, šalia traukinių stoties, už pažadą, jog pradės naują gyvenimą.
Mikele atiduoda vagiui septynis šimtus, likusius pasilieka sau.
- Turėtum prie manęs neprisirišti, - suspaudžia kumščius barmenas ir atsilošia, - nors... tiek to.
- Ką nori pasakyti?
- Nebesilankyk čia, - sako jis, - aš nebegaliu tau padėti.
- Pagalvok ką sakai, gerai pagalvok, mes šeima!
- Kas sumokėjo už motinos karsta?! Aš! Kas išvežė tėvą į Kataniją? Aš! Neprisirišk prie manęs, nes aš tik purvinus reikalus užbaiginėju.
- Nesuprantu, Mikele, pažiūrėk į mane...
- Ką aš ten pamatysiu? Dar vieną purviną reikalą?
- Tu! Atiduok!
- Nurimk, Karlai, policija jau už bet kurio kampo, išgirsti gali.
- Tu šaipaisi iš manęs?! - susiraukšlėja iš pykčio vagis.
- Niekas iš tavęs nesišaipo.
- Neaiškink. Atiduok mano pinigus!
- Karlai, nusiramink.
- Tu galvoji, kad aš kvailys?
- Tu vagis!
Karlas pakyla nuo staliuko, sužalotomis rankomis sugriebia barmeno pečius, stipriai pastūmęs ir griūdamas pats, nuverčia jį ant žemės aukštėlniką. Likusieji lankytojai pasibaisėję žvalgosi tai į vienas kitą, tai į užpuolimą. Vagis pačiumpa barmenui už marškinių apykaklės, kilsteli jį ir smogia į žemę. Mikele suaimanuoja ir ima priešintis. Laisvąja ranka siekia vagies kaklo, tačiau šis, visu svoriu užlipęs ant barmeno pilvo ir krūtinės, vėl tvoja galvą į grindis. Mikele paleidžia iš rankos pinigus, jie suglamžyti ir apiplyšę. Antrąja ranka smogia Karlui į veidą, tačiau nepakankamai stipriai ir dar labiau įniršęs vagis ima talžyti brolį į parketą.
Lankytojai palieka staliukus, tačiau artintis nedrįsta. Mikele bando judinti kojas ir numesti nuo savęs įsiutusį brolį, jam pavyksta, Karlas šokte atšoka nuo gulinčiojo. Jam skaudžiai pataikė į nugaros raumenį, tačiau tuoj pat vėl jį užgula, šįkart Karlas rankomis įsikabina į veidą ir lyg visai apsėstas įgnybia savo aplūžinėjusiais nagais į skruostus.
- Baik! -šaukia Mikele, - Baik!
Vagis susirenka iškritusius banknotus, nubraukia nuo kaktos purviną prakaitą ir basomis kojomis išbėga pro duris, palikdamas gulintį ir aimanuojantį barmeną prie staliuko, ir keletą nuo audros besislepiančių kavinės lankytojų. Terasoje smarkiai lyja, vagis kaip mat sušlampa.