Gyvenimo spalvos I - oji dalis

Pažliugusiomis gatvėmis ir skersgatviais bėgau į vakarinį septintos valandos susirinkimą naujajame darbe. Žvarbus rudens vėjas gėlė veidą, o ankstyvos snaigės palengva leidosi iš tamsaus dangaus skliauto. Aiškiai girdėjau skubių savo žingsnių aidą apytuštėse centrinio miesto gatvėse.
    Kai įbėgau į redakciją, vėlavau gerą ketvirtį po septynių. Man įėjus į mažąją salę  antrame aukšte visų akys nukrypo į mane, todėl nuraudusi atsisėdau patalpos gale: kažkoks vyriškis užleido sėdimąją vietą ir draugiškai šyptelėjo. Skyriaus direktorius tęsė kalbą, tačiau iš raudonio, užliejusio kalbančiojo veidą, supratau, kad vėliau turėsiu aiškintis, kodėl vėl vėluoju ir trukdau tokį svarbų susirinkimą.
Dėl nuolatinių vėlavimų direktorius man paskyrė užduotį. Jei ją tinkamai atliksiu, jis mane paaukštins su sąlyga, kad nebevėluosiu. Jei ne – atleis. Užduoties prasmė atrasti žmogų, kuris papasakotų savo gyvenimo istoriją. Ji bus išspausdinta naujame laikraščio numeryje ir daugybė žmonių, nė patys to nesuvokdami, nulems mano likimą. Turiu prisipažinti: tai varo į neviltį.


    Užlipau į trečią namo aukštą ir pabeldžiau į 32-ąjį numerį. Ilgai lūkuriavau, bet vis dėlto suklypusios buto durys atsivėrė, o anapus stovintis vyras pakvietė įeiti. Viduje trenkė cigarečių dūmais ir pūvėsiais, o batų padai lipo prie grindinio. Palydėjęs į svetainę vyras pasiūlė prisėsti ir patogiai įsitaisyti sename krėsle. Ponas D nerangiai sudribo ant šalimais dunksančio pufo ir pasiteiravo, kada galėsim pradėti pokalbį. Iš vidinės rankinės kišenėlės ištraukiau diktofoną.
- Ar neprieštarausit, jei užsirūkysiu? – vyriškio akių vokai nervingai sutrūkčiojo.
- Ne, tik gal galėčiau gauti stiklinę vandens? – svaigo galva ir šiaip pykino. Nieko stebėtino, čia trūko gryno oro ir šviesos.
- Žinoma, tuoj atnešiu. –  Koks aš nemandagus, - dar sumurmėjo ir pakilęs dingo už  margos širmos, skiriančios virtuvę nuo svetainės. Joje nebuvo fotografijų ar paveikslų, nieko, kas paliudytų, jog ponas D turi įdomią praeitį ar galėtų nustebinti savo pasakojimu, dėl kurio čia atėjau. Vienintelė kambario dekoracija – dirbtinių gėlių puokštė stiklinėje vazoje ant gigantiškos komodos. Viename svetainės kampe kabojo lentyna, prikrauta senų žurnalų ir laikraščių. Aišku, kad čia seniai nesitvarkyta, nes kambario paviršius dengė stori dulkių klodai, o ant lubų draikėsi tamsūs voratinkliai.

    Netrukus grįžęs D ėmė pasakoti:
Buvau visai mažas, kai tėvas lydėjo mane iki stoties. Tačiau pakankamai protingas suprasti, kad ši kelionė mane paklaidins spėlionių ir nerimo sraute.  Atsimenu, kaip iš tėvo rankos iškrito traukinio bilietas, jis sudejavo ir susiemė už nugaros bandydamas pakelti popierėlį, padėsiantį ptekti į traukinį.
- Nereikia, - pasakiau. – Aš pakelsiu. – Kuo galėdamas lėčiau pasilenkiau ir tiesiau ranką bilieto link. Tikėjausi, kad papūs gaivus vasaros vėjelis ir nuneš jį tolyn, kad viskas išsispręs, o aš pabusiu supratęs, kad tai tebuvo nemalonus sapnas. Įsivaizdavau, kaip ir anksčiau prie tvenkinio, eisime lesinti gulbių, leisimės į iškylas ir vaikštinėsime saulėtais miškų takais...
- Berniuk, paskubėk. – tėvo balsas keistai lūžinėjo. Būtent tėvo balsas tąkart grąžino mane į realybę. Pakėlęs bilietą supratau, kad niekas nebebus kaip anksčiau, dabar tapsiu kažkuo kitu, gyvensiu naują gyvenimą. Supratau, kad be galo bijau, nes viskas, ką laikiau tiesa tapo šlykščiausiu melu, viskas, ką mylėjau buvo sutrypta ir sunaikinta. - Greit susitiksim, sūnau. Be to, argi esu tave nuvylęs? – pataršęs šviesiu plaukus tėvas įdėmiai nužvelgė mane, lyg paskutinį kartą. – Nagi, paskubėkim į stotį, - įsitvėręs taip pažįstamos plaštakos ėjau paskui. Vis tolau nuo namų, bet nesidairiau, regis, nieko nemačiau ir negirdėjau, neužuodžiau jokių kvapų, nejutau, kaip pučia vėjas ar kaip šildo saulės spinduliai. Tik ėjau, ėjau, ėjau...
    Mano senukas stovėjo ant platformos ir mojavo. Iš visų jėgų tvardžiausi, kad nepravirkčiau. Mintyse sakmbėjo tėvo žodžiai: Pažadu, greit susitiksime....
Traukinys dardėjo, panašu, niekuomet nesibaigiančiais traukinio bėgiais. Tai buvo pirmas kartas, kai važiavau geležinkelio milžinu, nepaisant to, nejaučiau džiugesio, ar susidomėjimo, tik kylantį nerimą.
Užmerkiau akis. Tada regėjosi, kad sėdėjau ant minkštos žolės, aplink mane žydėjo gražios gėlės, plasnojo drugiai, uodžiau taip pažįstamą prasidėjusios vasaros kvapą ir traukiau jį į plaučius. Lyg paskutinįsyk. Bet tai tebuvo vaizdinys, trumpam išplėšęs mane iš realybės žabangų.
Sustojęs man nepažįstamoje vietovėje, traukinys riedėjo toliau. Žmonės, sėdėję mano kupė, iš pažiūros, atrodė ramūs ir susitelkę į apmąstymus: žiūrėjo pro langą ir svajingu žvilgsniu stebėjo kintantį vaizdą, kiti skaitė, snūduriavo ar linksmai šnekučiavosi. Niekas nepastebėjo berniuko, su ašaromis akyse besiblaškančio savo mintyse. Tada norėjau šaukti, surikti, kad kas nors apgręžtų traukinį, sugrąžintų tėvą. Tiesą sakant sušukau: tik niekas negirdėjo, niekas negalėjo išgirsti, nes žodžiai buvo nebylūs, skirti tylai ir tuštumai, kurią jutau plytint savyje.
- Gal ko norėsi, berniuk? – traukinio palydovė maloniai nusišypsojo. Ne iš karto atsakiau, užsižiūrėjau į moters veidą. Jis kažką priminė, tik nesupratau, ką. Didelės įkypos akys meiliai žvelgė į mane.
- Norėčiau. – nebuvau nepratęs prie kelionių, nelydint suaugusiems ar bendravimo su nepažįstamais žmonėmis, todėl susigėdau ir droviai nusišypsojau.
- Arbatos, o gal šokolado? – vėl išvydau baltus moters dantis.
- Šokolado. – palydovei pasilenkus prie maisto vežimėlio dvelktelėjo švelnus aromatas, nežinau, kodėl, bet priminė pavasario gaivą. - Štai -  kaina dvidešimt kapeikų, smaližiau. – moteris ištiesė ranką su šokolado plytele.
- Bet aš neturiu pinigų, nežinojau, kad traukinyje reikia mokėti, tėtis nupirko man bilietą ir maniau, kad viskas įskaičiuota... – Iš striukės kišenės išsitraukiau sulankstytą traukinio bilietą ir atkišau uniformuotai moteriai. Išgirdau skambų juoką.
- Ar važiuoji vienas? – vėl išgirdau draugišką ir malonų balsą, todėl pasijutęs drąsiau linktelėjau.
- Atrodai liūdnas,  kas nutiko? – jos veidas surimtėjo, šypsena išblėso, o akis užpildė rūpestingumo spindesys.
- Ne, - pamelavau, - viskas gerai.
- Na gerai, štai šokoladas, vaišinu. Paskui ateisiu pažiūrėti kaip laikaisi, mėgaukis kelione. – palydovei nutolus panorėjau, kad ji grįžtų jau dabar.
    Nė pats nepastebėjau, bet šypsojausi. Galvojau, kad viskas bus gerai, kad greit pamatysiu tėtį. Nusiraminau, leidau melo pinklėms įsiskverbti į protą ir tuo mėgavausi, o saldus šokolado skonis panardino užmarštin ir jau kitomis akimis žvelgiau į pasaulį. Vėl buvau naivus, padykęs vaikas, tikikntis žmonių kilnumu ir gerumu. Žinojau, kad motina pasitiks stotyje, tvirtai apkabins ir vakarienei paruoš ką nors skanaus, todėl nebegalvojau apie rūpesčius ir mėgavausi vaizdu pro langą, kuris pradėjo žavėti. Kai palydovė priėjo antrąkart labai nudžiugau.
- Ačiū už šokoladą, - dėkingai nusišypsojau.
- Džiugu, kad patiko. Kur išlipsi?
- Klaipėdos stotyje. Ten lauks mama, - šyptelėjusi man moteris nusigręžė į vyrą įkyriai besiskundžiantį, kad jo kava atšalusi, todėl jis pageidaujantis karštos ir skubiai. Tas įkyruolis man nepatiko. Vien dėl jo palydovė turėjo atsitraukti nuo pokalbio su manimi ir aprūpinti pasipūtėlį, negalintį palaukti, kol žmogus baigs pokalbį. Gal dėl to, jog buvau vaikas. Vaikai dažnai mokomi etiketo ir gerų manierų, bet nemato tinkamo pavyzdžio iš suaugusiųjų. Kartą dėl žaislo susimušiau su Egle, savo pussesere. Paskui gavau išklausyti netrumpo instruktažo apie gerą elgesį, o ausis ilgai dilgčiojo. Tačiau kitą vakarą, tėčiui grįžus iš darbo, mama ėmė šaukti. Jis nenusileido ir visa tai peraugo į aršų ginčą. Po kiek laiko išgirdau garsą, primenantį antausio pliaukštelėjimą. Įbėgęs į virtuvę radau verkiančią motiną ir prie jos palinkusį tėvą. Paklausiau, kas vyksta, kodėl aniedu elgiasi taip netinkamai. Bet motina, taip meistriškai dumianti man akis, paaiškino, kad tai bučinio garsas ir tėvas juo išreiškiantis meilę jai. Kadais patikėjau, bet atsiminus aną sceną mane dar dabar užplūsta panieka.

    Vos išlipęs iš traukinio, išvydau gerai pažįstamą veidą. Mano motina vilkėjo melsva suknele nėriniuotais apvadais, o palaidi plaukai ligi pečių draikstėsi vėjyje. Tiesa, tame pažįstamame veide įžvelgiau kažką svetimo, neįprasto. Paprastai liūdnos motinos akys ir žvilgsnis, klaidžiojantis kažkur toli, pasikeitė. Ji atrodė laimingesnė nei gyvendama su mano tėvu.
- Na, kaip kelionė?  Ar patiko važiuoti traukiniu? – tai pasakiusi motina stipriai mane apkabino, atrodė tokia žvali ir žaisminga, elgėsi kaip kitas žmogus.
- Kas atsitiko? Atrodai pasikeitusi. – Nebuvau pratęs prie jos tokios - oda švytinčia  lyg perlamutras, o lūpos ir blakstienos, dailiai paryškintos dažais, suteikė,, naujajai motinai“ elegancijos ir paslaptingumo. Išgirdau juoką, skambų ir vaikišką. Tik juokėsi moteris vis dar tvirtai spaudžianti mane glėbyje. Užsimerkiau. Vakarėjo. Spalvotame vasaros danguje draikstėsi debesys. Geltonas saulės rutulys sūpavosi ant tviskančių jūros bangų. Šėlo smarkus vėjas, pustantis lengvas smėlio smilteles. Niekada neužmiršiu, kaip tąvakar klykavo žuvėdros, o aš bėgau paskui aitvarą. Jis priminė laivo burę, skrodžiančią platųjį horizontą. Basos mano kojos lietė bangų skalaujamą smėlio ruožą pakrantėje. Įsivaizdavau esantis nepailstantis klajūnas, tikėjau, kad bėgdamas aitvaro įkandin rasiu vartus į kitą, nuotykių ir stebuklų kupiną pasaulį. Jis mane lydėjo. O tėti... Atsimerkiu.