Ledas Sicilijos smėlyje

O dangau, pagaliau suradau, ką mylėti!
Kaip gerai, kaip džiugu, kaip iš ties man dabar
nebeliūdna!

Tik vaidmenys keičiasi, ir dabar jau esu antraplanis
šešėlinis, menkai teapmokamas aktorius
Sugrįžtu, kur viskas buvo pradėta
kur žinojau, kad mano vieta visad buvo
ir bus, ir drąsu būt nedrąsiai

Nuvarvėjo it Etnos lava mano veidu
cinizmo dažai.

Lyg nusmurgęs benamis šuva, kurs lekuodamas lekia
per gatvę Palermo centre
Nebijodamas eismo į dešinę, kairę, atgal
Kurio gaili praeiviai, nes nežino jo tikslo
Nebijau taip ir aš

Taip skubu, kad net plėšo akis vėjo gūsis
O tu tolsti, nes vaidmenys juk jau ne tie!
Pamiršau...

Pagaliau suradau, kuo tikėti.
Tarp dievų netikrų tu man tikras, ir nukreipti akis
jau drąsu, palieku idiotišką monospektaklį
Išsilydau tavy tartum ledas Sicilijos smėlyje

Taip suokiu, taip alpstu, taip man gera
O kažkur pasigirsta varpai
Kiek nedaug mums atseikėjo laiko, tas pasiutęs likimas bedantis
Kurio pokštai mus paverčia klounais
Kuriam lenkiame galvą taip noriai

Šiandien įsakau, Likimo Piršte
leiski jam sugrįžti
pusę šimtmečio
atgal
ir išplėški puslapius jo metų
Nes pagaliau suradus, ką mylėti,
Baisiai nenoriu
taip greitai
netekti