zvelgiu as i Tave

Zvelgiu as I tave.
Vartydamas albuma,
Nuotrauku senu, o juose tu!
Pasirodo asara akyse.
Ta sirdgela ir sumaistis.
Buvai tokia jaunute, nekalta
Gyvenimo nepazinai, Ir megavaisi juo,
Bet net nenuvuoki,
Net sapnuose neregejai,
Kad gali man buti,
Svarbesne uz rytoju,
Grazesne uz lelijos zieda,
Mielesne uz visas kitas,
Saldesne uz bet ka!
Bet to tada tu dar nesupratai,
Ir iskeitei mane I laisve,
Kurios tau taip reikejo,
Be jos gi negalejai.
Ar galima ka kaltinti?
Viliuosi, kad ne.
As pats del visko kaltas,
Kaltas, kad tavim patikejau,
Kad karstai isimilejau,
Ir jausmus tyriausius zadejau,
Kaltas kad taip nelemtingai,
Tave Isimylejau!
Is pirmo zvilgsnio mane pakerejai,
Aplinkui nieko neregejau,
Girdeti nieko nenorejau,
Tik vieno troskau tave turret,
Mylet ir glamonet.
Nelemta ta pazintis,
Po to skaudi, skaudi,
Sirdi draskanti lemtis.
Akyse jau asaru lietus,
Uzgauta suzeista sirdis,
Kuri jau niekada nebesugys,
Vien prisiminimai liks,
Malonus pasnekesiai,
Ir nebejausiu jau daugiau,
Alsavimo I veida,
Svelniu prisilietimu,
Sirdies ritmus, Alsuojancius
                                Gi Meile.
                                         
                                                  Dz, norkus