Fragmentai laiko ir savęs (18

Fragmentai laiko ir savęs (18

Mažai tikiu,
kad amžinybėje įstrigęs
galėtum džiaugtis šitokia dalia.
Užaugo  miškas – vieversys nutilo.
Kur jį įkelti, kaip išgirst giesmę?
Gal taip netyčia atsitiko,
Bet ten, bet... dvasioje
jis gieda lig dabar...
Štai ta erdvė, šalis Savęsp,
kurią daug metų išnešiojęs,
Dar vis manydavau, kad gal
neverta galvą kelt į dangų.
Kad gal geriau, padėjus ją ant rankų,
pasūpauti, kaip kūdikį lopšy.

Laimingas, kad  galiu
Nuskausmint kryžiumi dvejonę —
Su vyturiu į jo gimtinę pareinu.
į savo pirmą žodį.
Ir man  smagu,
kad jau pramokau
tartum burtininkas mostelėti lazdele,
kai dvasioje  atsiveria vaizdai,
kuriuos  gal ir tapyt  išmoksiu.
Vidini — ar girdi? —
su Čyru Vyru vyturiu
jau čia, Savęsp (i) jau.
o Feliksas tabaką sukasi į mano  lyrą,
bet — ne, atsiprašau
į mano prozą
Bus dūmų daug.
Ir vis dėlto ad astra – į žvaigždes!
Čia, pakraštėly  Lietuvos...

  — Kojas! Kojas!, — pamatęs atėjusį Vidinį pašaukė Čyru Vyras Vyturys, tačiau anas  nesupratęs, kodėl taip, sustojęs tarpduryje klausė:
  — Ką „kojas “?
  — Iš Ten ateiti į Savęsp kitaip negalima. reikia kojas nusišluostyti, — paaiškino Čiru Vyras Vidiniui, o  aš supratau, kad jis priėmė mano pasiūlymą būti nedidelio, smėlėto laukelio sargu.