Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





EgiZ EgiZ

Vištos. Pirma istorija (pabaiga)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Kai visas pulkas dviem vežimais išdulkėjo Semeliškėsna, namie likom šešiese. Diena nuo pat ryto alsavo karščiu, tad visi ieškojo, kur vėsiau. O vėsiausia visoje sodyboje buvo pirkioje. Dėl sodo medžių paunksmės, storų rąstinių sienų ir, labiausiai, dėl molinės aslos pirkioje net karščiausią vasaros dieną būdavo pakenčiamai vėsu. Tiesa, dar vėsiau būdavo priemenėje cementinėmis grindimis, bet ten, net esant pradaroms visoms – laukujėms, pirkios ir ano galo –­ durims, vis tiek tvyrodavo prietema ir kažkoks nenusakomas lyg kapinių gūdumo kvapas, tad tuos tris žingsnius per priemenę visi stengdavomės žengti kuo platesnius ir skubresnius. Duris – ir laukujes, ir pirkios – tądien laikėm atdaras ­– kad girdėtume, jei imtų mauroti zylioti pasikėlusi karvė ar šuo suskalytų apie užklydusį prašalaitį.

Tėvas su dieduku įsitaisė prie stalo ir kortomis pliekė „Vežimą“ ar „Tūkstantį“. Ant stalo gulėjo lentelė, ant jos – papjaustytų lašinukų, duonos, agurkų. Stovėjo pora taurelių „sotkių“. Butelio nebuvo. Ant stalo. Bet žaidindamas mažius ant aslos per apačią mačiau puslitrinį naminukės ant krikštasuolės. Vyrai aiškiai drovėjosi manęs – oficialiai paskirto jų prievaizdo. Tik po kelių taurelių išdrąsėję perkėlė butelaitį į garbingesnę vietą ant stalo. „Giduc, tu babai ir mamai ni ni. Aš kitųroz tau iš Semeliškių daug cukierkų parvešiù“, – mirktelėjęs it suokalbininkui dėstė diedukas. Tėvas tik kiek kaltai šypsojosi. „Gerai, dieduk, bet ne mažiau kaip kilogramą, – drąsiai kėliau sąlygas. – Ir kad gertumėt tik šitą vieną bonkę. “ „O, matai, Edziune, kokis protingas tava sūnus! Anūkucis mana. Bus kokis bukalteris ar gal net ir visas dirėktarius“.

Nors ne, veikiausiai jie žaidė „Ramsą“, nes karts nuo karto diedukas, tėškęs porą kortų ant stalo, aistringai sušukdavo: „Raudoni gaidziukai gieda! “ Matyt, tie gaidziukai prisišaukė ir savo moteriškes – pirkion, turbūt ieškodamos vėsos ir trupinių, įgoglino dvi vištos. Po suolu tįsojęs Tuzikas tik vangiai pramerkė akį, bet nusprendė šįsyk pabūti kilnus ir pasidalyti vėsa ir su šiaip jau jo mėgstamomis pavaikyti baltaplunksnėmis. Vištos ir be žodžių suprato šį kilnų gestą, tad drąsiai knapinėjo po aslą.

Kiek pasigrumdę ant aslos, mes, vaikai, visi keturi susikraustėme į dieduko ir babos lovą už spintos. – Mažesniame plote man buvo lengviau juos prižiūrėti. Tereikėjo jiems rasti tinkamą užsiėmimą, kad galėčiau nekliudomas skaityti. Viduriniesiems įdaviau po aplamdytą spalvinimo knygelę, kurias buvau radęs ant aukšto ir išmintingai užspaudęs reikiamam momentui. Dabar jiedu, dalydamiesi keturiais pieštukais, atsidėję margino lapus ryškiomis dėmėmis, vis pradurdami skylę tai vidury geltonos dykumos, tai mėlynoje jūroje, tai raudoname miške (neturėjome žalio pieštuko). „O vandenuo is julos nepabėgs? “ – susirūpino vienas iš pusbrolių, pirštuku tikrindamas, ar gili duobė atsivėrė piešinyje. „Jei pabėgs, mes ją sugausime drušlioku“, – nuraminau. Mažiausiajai įdaviau geltoną plastikinį ančiuką ir kojomis atitvėręs ją nuo krašto mėginau skaityti. Bet ančiuko pakako gal penkioms minutėms. Metusi paukštį apžlepnota galva, ji pamėgino iš brolio atimti skylėtą jūrą su dviem raudonom salom. Užvirė karštas teritorinis kivirčas, grėsęs peraugti į nuožmų karą, tad teko griebtis ypatingų taikinimo priemonių – išskirti: nukėliau mažę ant aslos ir paleidau ropoti. O ką? Taip ir vėsiau, ir ramiau. Visi mes ten ropinėjome savo metu. Ant aslos visada buvo galima rasti pakankamai purvo ir užtektinai įdomios veiklos, pavyzdžiui, pasiknaisioti lovugalyje suverstų prakurų – žurnalų ir laikraščių – krūvoje, pasklaidyti ten pat pribirusias skiedras, ištyrinėti po stalu pamestą saldainio popieriuką, už ausų patampyti po suolu tūnantį Tuziką. Mažė kaip tik ir ėmėsi visų šių darbų mano išvardyta tvarka: skaitykloje pavertė skutais kelias „Tiesas“, per pusę aslos paskleidė skiedras, sužiaumojo po stalu rastą saldainio popierėlį, galiausiai ėmėsi Tuziko. Akies krašteliu pro spintos kampą sekiau veiksmą. Pradžioje Tuzikas stoiškai kentė otorinolaringologinį (Ką jūs?! Šį žodį aš tik dabar iš interneto sužinojau ir tuojau pat užmiršiu) tyrimą. Iš pasuolės sklido tik santūrus urzgimas ir patenkintas niurzgimas. Bet ir šuns kantrybė ne geležinė – neištvėręs tokios nekvalifikuotos medicininės apžiūros jis atbulas atbulas ir išspūdino per slenkstį priemenėn. Mažei šis barjeras – kokių 20 cm slenkstis – dar buvo neįveikiamas. Tuo metu Topas su Hariu pakliuvo į blyškiaveidžių pasalą. Per susišaudymą – šautuvų poškėjimą, žirgų žvengimą, riksmus, parako dūmus – ir visą tą sumaištį nepastebėjau, kas vyksta namie. Pokštelėjo paskutinis šūvis, niekšas liko tįsoti kraujo baloje, ir aš, pakėlęs galvą, įsiklausiau. Pliaukšt korta ant stalo, „Nu, Edziune, ing tavi“, „Būkit sveikas, tėvuk“, gurk gurk, sutartinis dviejų pieštukų šiurenimas į popierių… ir daugiau nieko! O kur Virgutė?! Stryktelėjau nuo lovos nutvilkytas baimingos minties. Uf, viskas gerai – mažė sėdėjo vidury aslos visa patenkina ir kažką čiaumojo. Veideliai ­– kaip iš mano skaitomos knygos nužengusio indėno – išdažyti kažkokiais baltais ir juodais dažais. Iš kur ji gavo dažų? „Tėveli! Dieduk! Iš kur Virgutė gavo da…“ Žodžio galą nukando išgąstis – pamačiau ir „dažų“ likučius ant aslos, ir abu baltuodegius „dažų fabrikus“. Bet kol perbėgo visais smegenų vingiais ir pasiekė tikrovės suvokimo centrą, siaubinga mintis virto juoko banga, kuri kaip prieštankinė vokiečių mina išsprogdino mano plaučius ir visą krištolinę namų rimtį. Diedukas su tėveliu net pašoko nuo stalo iš netikėtumo. „Giduc, kas tau? A kas Virgutei veiduku išdaže? … Ajopšikmaaat…“

Kai jau visi draugiškai sėdėjome prie stalo – kortos susuktos į laikraštį ir užkištos už šv. Mergelės Marijos paveikslo, butelis, tikriausiai, jau tuščias, paslėptas po suolu, naujo, jutau, iki vakaro nebus, pusbroliams įduota po ilgą karamelinį saldainį iš kažkokių man nežinomų atsargų (artimiausia užduotis – atrasti slaptavietę), dakotai po kovų ilsisi ant lovos po pagalve, Virgutė, nuprausta ir perrengta nauju šliaužtu, diedukas filosofiškai dėstė: „Matai, Edziune, kūdikiui tai i vištas šūdas skanu, a man, jau senam, tai i pyragas kartus atroda. Va, tik degtinėla, gardi. “ Mudu su tėvu tik sėdėjome, sutartinai linkčiojome ir šypsojomės. Tėvas tikriausiai mąstė, kad jam dar ne tik degtinė skani, aš – kad man šūdas jau nebeskanu. Tėvas nenorėjo susenti, aš troškau suaugti. Taip artėjome vienas prie kito.
2014-07-07 09:56
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-07-10 19:58
šakalys
Štai pabaiga. Gerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-07-07 20:53
Atėja
Faina istorija
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-07-07 10:46
Lengvai
na ką, gražu.

5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą