Fragmentai laiko ir savęs (14

Nuėjo Feliksas į tylą,
Žinojo, ir tyla už jį kalbės,
Proza ir sintaksė kalbės.
Žinojo, kad ir man kitaip reikėtų pamąstyti,
Vis atkakliau įeinančiam į gyvą mirtį,
į atmainą  kitoniškos būties.
Žinau, kaip lengva net save užmiršti,
bet  pasirodo — atsiminti nesunkiau.

O tu šalie, Savęsp šalie keistoji –
nelyg erdvė bekraštė ir žvaigždėta.
Atsikvepi ir išgirsti —
krūtinė vandenynu subanguoja.
kaip šitokiu tikėti savimi?
Man reikia laiko, amžinybės reikia,
kad išpažinčiau šias tiesas raide,
Kad nebijočiau Dievo Žodyje akis atmerkti:
Tikiu — ar girdite? —  tikiu
iš Žodžio sukurtu pasauliu.
Tikiu Žmogum į Dievą panašiu.
Tikiu, kad esame kaip jis: dabar ir visada. 
Tikiu, kad  ir Mirtis – atokvėpio  minutė,
žvaigždės mikro dalis, ištirpusios žvake.

Maža  ugnelė, net labai maža,
o jos liepsna kaip gaisras išdega
kol dvasioje atsiveria šalis Savęsp.
Tai jau kitaip
ir dukart  du — daugiau nei keturi.
Jausmų pasaulyje materija išnyksta,
o laisvė neprišiukšlinta daiktais. 

Man nesunku ištart, parodžius į save: 
— O kliedi, Pranai, kliedi, —
nes, kaip žinia,
Šeštoji palata tuščia nebūna.
Bet ar kas girdi ją?