kai ūgtelėjom iš pašalo –
saulės geležtė į riešą eilėraščio rėžį įkirto,
kad virstume broliais – nežieminiais.
žiemkelis apie kaklą – graužia ir gniaužia,
o norisi vyturio strėle dangop nuo kelkraščio –
miegate, mylimieji – lankininkai taiklieji, miegate.
tik atplėšk lūpas nuo bučinio – šerkšnu apeina –
nors priešpilnio pjautuvas riekia dangaus kiek gana.
galima žiemoti visai nežiemiškai:
apsikabini vidury lauko – kad net skauda –
kvėpteli įšalo dviese – ir žydi peržiem –
nors draudžiama – bet vis tiek –
lig pat pašaknų.