Fragmentai laiko ir savęs (8

— Pramerk akis,
Nes sapnuose visaip nutinka,
Net ir žvaigždė užgęsta it nebuvus,
Garsiau už varpą skambina liežuvis,
O varnas Golius it Čiurlionis
groja „Mišką“, —

Vėl užgulė kažkas balsu ausis,
Kažkam ir vėl labai parūpę
Išsaugoti kaip šventą raštą,
Kaip Jėzų, kryžiumi prikaltą,
Vėjais šukuotą
Smėliu papustytą
Sunkaus vargelio ašarą – šilų Dzūkiją,
Neleidžiant sužinoti jai,
Kaip džiūgauja šviesa,
Kai Dievas ir žmogus drauge
Su šaknimis į žemę lig dangaus.

Kalbėk,
Net  jeigu pragaras esi, 
Ką nori man sakyk, nežinomasis.
Akis pramerksiu
Bet pasakoj, pabuvusi siela,
Aukštų  pagundų neapleis.
Jei ne kalnais, tai bent savim
Jos ateitį čia paauginsiu.
Na taip, aš žodžių ne savų
Gan nemažai pririnkęs,
Bet pasakyta irgi be manęs —
Tai tik todėl, kad rūpi kuo geriau
Išreikšti save patį 

Joninės gesta, kaip kasmet
O virš laužaviečių  - apkutę debesys
Ir prunkščia atgrasiai lietus,
Bet man nereikia šitokio peizažo,
Nereikia pakartojimų,
kuriuos beveik per šimtą metų
Savy įaugusius turiu
Nereikia, Goliau, ištikimas paukštį,
Įaugęs į šilus krauju.
Juo nenutyla grot M. K. Čiurlionis
Ir gera man, kad tokiai atminčiai
Net  pameluoti savyje nemoku..
Bažnyčių daug, bet ši, kur Žmoguje,
Lig šiolei man švenčiausia.