Bažnyčia yra tikinčiųjų diskoteka

Šalta.

Ausyse spengia begalybė mechanizmų.

Trošku.

Šalia senas, raukšlėtas vyras geria sultis. Kaskartėmis ima beprotiškai kasytis galvą, spjauna į žemę ir rusiškai apkeikia prastą mūsų šalies ekonomiką... Tada apsižvalgo, atsisuka į mane ir kažką piktai, vėlgi rusiškai, aprėkia mane.

Aš akių nenuleidžiu. Ir nenusuku veido. Tik dar aštriau spoksau į jį giliai kvėpuodama.

"Žiūrėk į mane, senas avigalvi…juk ne kiekvieną dieną sutinki bekoję futbolininkę…" - nepasakau.

Akys nukrypsta toli į apačią. Balandžiai. Skraidantys idiotai.

Kažkada, kai buvau mažesnė, pamenu, pagavau vieną ir persmeigiau su iešmu. Buvo įdomu, ar moka verkt jie, ar ne...

Po kelių dienų atsipeikėjusi ką padariau, pradėjau baisiai gailėtis ir nubėgau bažnyčion melst Marijos atleidimo. Ateity troškau užtikrintos ramybės rojuj.

Prasėdėjau tuose sumautuose dievo namuose mažiausiai tris valandas ir jokio sumauto Marijos balso neišgirdau.

Ir iki šios dienos…iki to nelemto įvykio, kuris paliko mane be kojų, iki šios akimirkos, kai sėdžiu ant trylikaaukščio stogo suknistam invalido vežimėly…

Netikiu ja…Marija.

Ar taip, ar taip, jei ką, keliausiu pragaran. Pirmiausia už balandžius. Po to ir už visa kita.

Visgi kaip viskas paprasta. Gyveni. Staiga viskas krenta žemiau nulio ir galvoje ima suktis viena mintis: gyventi aš nenoriu.

Pasikari, paskęsti, pasismeigi, nusinuodiji, susipjaustai, arba kaip aš – šoki nuo stogo.

Dar pataikai ant kokio praeivio, kemšančio turgines bandeles…

Absurdas.

Žinot, kas keisčiausia? Aš nedrįstu. Nedrįstu nušokt.

Mama išvadintų visiška baile. Bijau gyvent.. mirti irgi bijau…

MAMA.

Jau geriau būčiau išsiritusi iš kiaušinio.

- Sulčių?

Čia tas senis. Pasirodo, kalba lietuviškai.

- Duok, - atšaunu.

Prisėdo šalia manęs. Pasėdėjom pora minučių.

- Šaltos sultys, - tariau.

Jis nusišypsojo ir lyg atsakydamas TAIP, pasako:

- Sulčių? Sulčių. Sulčių… Sulčių!!!!

Nesveikas. Matyt tik šitą žodį ir temoka...

Paskutinis žodis, kurį išgirsiu gyvenime, bus "sulčių"…

Ironiška…

- Stumtelėk mane, a? - pasakiau ir pabandžiau parodyt tai gestais.

Žinot ką?

Suprato…

Ar aš užkritau ant kito žmogaus?

Ne…

Tik dabar guliu sumautoj psichiatrinėje. Be kojų. Ir be vilties ant jų atsistoti.





Ko gero buvo ne vieta ir ne laikas