Kultūristas

Gal man ir sakė -„Tik niekam nesakyk“
Labai seniai  tai buvo
Bet pažadėti juk nėra sunku
Kada per laiko prizmę žiūri

Mylėjo savo kūną ir labai save
Sunkumo svorius spausdavo pilvu į viršų
Stebėjo panų akys aistrą ir gėdą sumaišę
Kai mano glaudėse papildomi pirštuoti pirštai

Ir negaliu sakyt kad man visai tai nesvarbu
Ką mano durnės mergos
Aš pats tai sau labai gražus
Irgi kiekvieno raumens skaidulos

Raumuo, raumens ir raumeny
Galiu linksniuot be sustojimo
Bet ką daryt kad viens raumuo
Neklauso pabarimo, net mušimo?