Žvakelėje mudu

Ilgainiui širdies sekluma nuo karščio ar nutylėtų bendrų vaizdų išdžius visiškai
lygiai taip pat
įrašas laimės ant mūsų lūpų
nuplautas laukimo
kai ilgai nesilankiusi
vėl prisišlieji prie tvoros
įkvėpi pilnus plaučius vėsos
ir atsargiai atgyji ilgesiu
kartu apčiuopiamais prisiminimais
kuriuos suklupusi siurbi į save
kaip ką tik nupjautos žolės kvapą kol neišdžiūvo
ir pirštų galiukais ragauji gruoblėtą betoną
lyg skaitytum brailio raštu
išjaustą ir ant akmens išskaptuotą mūsų romaną
ir žvakelėje virpant šiluma
kuri užgesta vėliau nei paslepiamas karstas.