Fragmentai laiko ir savęs (6

Net nežinau,
Ar geba išmintis pasikalbėti su žvaigžde.
Bet kaip žinosi, jeigu iki šiol
Pakakdavo ją pamatyt aukštai
Ir vėl žemai nuleisti galvą.
Taip įprasta, taip gera —
Žaliuoja sodai, pievos, miškas...
Visas pasaulis, regisi, atėjęs būti tau,
Net ir eilėraštis kaip džiaugsmas
Apkabina lūpas ir žiodo jas.

Bet  jeigu taip, tai ar žemai
Galva po kasdienybę dairos?
Ir iš tiesų, kur kas yra
Visur dzievulio būta.
Ir suprantu ūmai,
Kodėl taip nedažnai
Savo akim po aukštą dangų vaikštau.

Pasilenkiu prie žemės kuo arčiau
Ir jau ne saujomis,
Jau siela ją, kaip atgailą semiu.
Net skauda, kad taip aiškiai suprantu:
O Dieve, juk ir aš išaugęs ant žvaigždės.
Kodėl tylėjai ir  kodėl tyli?
Net išmintis užmiršo prasižioti,
Kad pakraštėlis Lietuvos
Taip pat žvaigždės dalis.
Ir net vanduo šulinyje,
Ir net akmuo ant kelio
Ir nesvarbu, kur būtų kas —
Tai vis žvaigždės būties lašai... 
Ne Žemę plūgas aria,
Ne lopeta ją kasa.
Taip tik atrodo, o išties —
Tai Žvaigždę plūgas aria,
Tai lopeta ją kasa.
O Žemė — vardas dieviškai gražus,
Bet ne esmė.

Galbūt todėl ir pirkioje
Išminčiai panorėjo pasibūti,
Kur kažkada ant kablio suposi lopšys,
Ir jiems  turbūt labai parūpę,
Kodėl žmonių gyvenimais
Gesimame žvaigždes.