Laisvas ir nepriklausomas mąstymas

Viešojoje erdvėje kyla grumtynės dėl kuo didesnio populiarumo. Populiarumas yra vienas iš pagrindinių šiuolaikinio Vakarų pasaulio galios matų. Kuo tave daugiau žino, tuo esi stipresnis tų „žinotųjų“ atžvilgiu. Gali jiems nurodinėti, rodyti kaip reikia gyventi, ką valgyti, ką pirkti, ką žiūrėti. Už viso to slypi didieji galios žaidimai, kuriuos diriguoja didžiosios kompanijos, korporacijos, valdžios atstovai, valstybės. Ką daryti tam „paprastam“ žmogui, kuris iš gyvenimo nereikalauja daug, tik tiek, kad už jį viską padarytų ir jam leistų mėgautis savimi pačiu, nieko neveikimu, gyvenimu be problemų? Tai yra kiekvieno normaliai mąstančio žmogaus poreikis – užmiršti praeitą dieną ir kitą gimti iš naujo, su švaria sąžine, naujomis mintimis ir naujomis galiomis daryti tą patį. Tuo įvairūs galios taškai naudojasi siekdami savų tikslų: užsidirbti kuo daugiau pinigų, būti žinomi, mėgautis laisve daryti ką nori. Atrodo, kad „paprastas“ žmogus ir „nepaprastas“ žmogus siekia tokių pačių dalykų, tik jų sugebėjimai skiriasi, pradinis atskaitos taškas yra kitoks. Iš tikrųjų nėra skirties tarp vienų ir kitų, yra tik skirtingos susiklosčiusios aplinkybės, kurių mes nevaldome, nes juose gimstame. Toliau gyvendami perimame artimiausios aplinkos diktuojamas sąlygas ir jų pagrindu kuriame save. Toliau gyvendami matome skirtumus tarp įvairių aplinkų ir jau turime gebėjimą pasirinkti vieną ar kitą. Keliaujame iš vienos aplinkos į kitą, kartais kažkas sustoja viename, kartais kitame, pamatome kuris iš jų mums labiau tinka ir bandome tenai sukurti sau mielą aplinką. Būna, kad nerasdami niekur sau vietos, pasineriame į depresiją ir galvodami, kad esame klaida, save sunaikiname. Būna, kad nerasdami niekur sau vietos, tą vietą žmogus sukuria savuoju unikaliu ir nepakartojamu gyvenimu, kuris remiasi ne iš anksto duotomis taisyklėmis, bet pats nesąmoningai jas kuria ir sukuria tokią aplinką, kuri tampa priebėga tiems kitiems, panašiems į tave ir išsivysto visa tradicija, atskiros atšakos, mokyklos, gyvenimo keliai. Tokį gyvenimą norėčiau priešpastatyti mūs nuolat bombarduojančiai televizinei, laikraštinei manijai reklamos kūrėjų viziją parodyti kaip unikalų ir tikrą gyvenimo vaizdą, kuris turi būti be perstojo produkuojamas įvairiausiomis formomis, kad auditorijai nenusibostų tas pats per tą patį. Čia slypi stipri apgaulė, nes ta pati forma, kuri sukurta, kad savuoju nesikeičiamumu darytų tą pačią įtaką žmogui, vis dėlto be perstojo keičiasi ir sukuria iliuziją, kad tai ką matome, iš tikrųjų yra originalus atskirų unikalių asmenybių sukurtas gyvenimo būdas, kai tuo tarpu tai yra tik vieno mega centro sukurtas galios aparatas, kuris įvairiausiomis formomis produkuoja tą pačią formą ir generuoja milijardines sumas į savo be dugno esančias kišenes. Visi mes esame tik skaičiukai, kiekybiniai rodikliai jų akyse, nes jei jie matytu tikrus žmones, jų sąžinė negalėtų ramiai gyventi. Bet iš tikrųjų mes patys noriai virstame skaičiukais, nes taip yra lengviau gyventi: mąstyti, kad esi unikalus, nepakartojamas individas, kuris mato pasaulį visiškai kitaip ir jo tas matymas yra svarbus kiekvienam kitam žmogui, kad per jų skirtingumus gimtu solidarumas, reikalauja iš savęs didelių pastangų nuolat keistis, domėtis viskuo, sakyti ką galvoji ir keisti aplinką pagal visas tavo išgales link geresnio visų gyvenimo. Kas taip galvoja po 12 valandų sunkaus fizinio darbo kažkokiame fabrike arba kavinėje? Kas taip galvoja, kuriam net po darbo skambina įvairūs žmonės su darbo reikalais ir negali nuo jų pailsėti? Kaip galima taip galvoti, jei tau niekas neduoda laiko, to svarbiausio dalyko laisvam ir nepriklausomam mąstymui užsiauginti? Kam reikalingas populiarumas, jei jis tau tesuteikia atpažinimo aurą, kuri išblės jau kitą dieną, jei tu matydamas visus tokio gyvenimo absurdo ženklus jau būsi įsipareigojęs tam pačiam absurdui, kuris tave maitina ir atima laisvą ir nepriklausomą mąstymą? Kam reikia sočiai valgyti ir gyventi dideliame name, jei maistas bus pagamintas tavęs nekenčiančių tarnaičių, o namas bus tuščias ir tylus, toks kaip ir tavo vidus? Kam gyventi, jei neturi savo gyvenimo? Ir vis dėlto reikia gyventi, kad savuoju tokiu gyvenimu rodytum kelią tam kitam, kuris turi laiko, turi laisvą mąstymą ir rašo apie tokius dalykus. Dėkoju tau, sumautas ir absurdiškas pasaulį, niekad nesikeisk ir toliau rodyk savo juodą darbą mano laisvam ir nepriklausomam mąstymui, kuris jau po šito paskutinio sakinio bus taip pasikeitęs, kad tu niekad negalėtum manęs sučiupti savo purvinais pirštais!