Įžanga, pati pradžia

Gyvenimo sunkioji spiralė pradėjo suktis jau tada, kai mano smegenys į viską ėmė reaguoti rimčiau, akys įžvelgė daugiau negu galėjo įžvelgti. Su kiekviena nauja diena, kai laukdavau tėtės skambučio, vis jausdavau artėjančią nusivylimo ir pykčio bangą. Greinas Dounsas, mano tėvelis, yra geras žmogus, tačiau jį greitai užvaldo bandos jausmas, kuris jo gimtajame kaime sužlugdo ne vieną ir ne du jaunus žmones, kurių tikslai jau seniai nutekėję į skrandį... Turbūt supratote, kad Greinas turi didžiulę priklausomybę. Jis jaučiasi laisvai, išgėręs ir pabuvęs tarp kitų prasmirdusių „draugų“. Dėkoju Visagaliui nors už tai, kad mano tėtis yra pakankamai prisižiūrintis išore.  Tai šiek tiek praskaidrina nuotaiką.
-Sveika, dukrele, -vėl neaiškiu, ateivių balsu prabyla „pavyzdingas“ tėvelis.
-Aha... Labas, -suirzusi tariu jam.
-Tai ką veiki?
-Nieko gero, laukiu Dievo pagalbos, - truputį liūdnai, suteikdama jam užuomazgą, atsakiau.
-Kokios dar pagalbos? Ką tu čia tauški? -nustebęs paklausia tėtis.
-Nustok maukti tą prakeiktą mėšlą! -nesusivaldžiusi sušaukiu tai, kas manyje jau seniai slypi ir nieko nedelsdama padedu ragelį.
Pokalbis buvo iš ties kvailas ir su keistais sakiniais, kuriais aš norėjau jam pasakyti, kad tas jo neatsakingumas ir toks elgesys kelia didžiulį pasipiktinimą ir skausmą. Tikiuosi, tėtis iš mano balso jautė blėstantį pasitikėjimą.
Pykšt, pokšt, bumt... Kas čia dabar? Šie garsia sklinda iš virtuvės. Ak, mama nugriuvo... Nubėgau laiptais žemyn į mūsų mažą, kuklią, neremontuotą virtuvę ir pamačiusi gulinčią,  vis dar leidžiančią savo ligos garsus, pribėgau prie jos ir imdama jai už pečių, pastačiau ant kojų ir liepiau nusiraminti. Polen Douns, mano nuoširdžioji ir malonioji mama, serga sunkia epilepsijos liga. Tai iš ties baisi, pavojinga, rizikinga liga. Ją mama įgavo dėl jaunystėje patirtų galvos traumų. Epilepsiją gydo gydytojos išrašytais vaistais, kurie apmažina priepuolius. Polen bet kur ir bet kada gali nugriūti. Pirmiausia ji jaus kairės kojos tirpimą, kuris vėliau pereis ir į ranką kol galiausiai apims visą kairiąją kūno dalį. Ištirpusi kūno dalis praneša apie artėjantį priepuolį, kuris greitu smūgiu meta žmogų atgal. Tai nėra mirtina liga, bet ji teikia labai daug šansų nusileisti nepatogia padėtimi ir paprasčiausiai užsimušti. Nelengva, baisu, pavojinga, bet gyveni ir vis tiek džiaugiesi, nes mano mamai liga niekuomet neužtvers kelio laimės ieškojimui, tikslų siekimui.
Viena kaip pirštas tvarkausi su skirtingomis ligomis sergančiais tėvais. Juokauju. Norėjau pasakyti, kad neturiu su kuo padiskutuoti apie gyvenimo nuotykius. Nei brolio, nei sesės šiuose namuose nerasta.  O jų nėra todėl, kad mūsų šeima neturi tam palankių galimybių ir sąlygų. Pirmiausia sunkumų kelia liga, o viena mama tikrai nežada išlaikyti keturių asmenų. Polen pakanka manęs su tėčiu, kuris nesugeba susirasti darbo ir papildyti šeimos biudžeto.
Visiems knieti sužinoti, koks mano vardas. Kas aš esu, kuo užsiimu ir kiek man metų. Taigi, esu Grincė Douns, birželio dvidešimtą dieną sukaks šešiolika metų, kurie, manau, bus dar sunkesni ir įdomesni. Esu labai jautri, nuoširdi, protinga mergina. Svajoju mokslus baigti labai gerai, aplankyti daug pasaulio vietų ir „ištremti“ tėvus į baisiai gražias Kinijos, Amerikos, Australijos vietas. Kiek galima  dirbti ir gyventi taip pat besirutuliojantį gyvenimą? Dar keturi ar penki metai ir Greinas su Polen pakils į dangaus esybę.
 


(Kritikuokite, peikite, išsakykite savo nuomonę ir parašykite ar po šios įžangos norite išvysti pirmąjį knygos skyrių).