Nepavytas laikas

Nuo amžių pirkias kūreno,
iš mažens iki paseno
šeimynos į trobas gužėjo
ir natūraliai  retėjo.

Arklių kanopos molį mindė,
prakaitu upelius tvindė;
rankomis visi sukibę
sėjo, kūlė net nemigę.

Nebeliko žemės plotų
prireikė naujų varstotų;
ankšta tapo tėviškėlėj
ir  už jūrų išsikėlė.

Mašinos naujos garo,
plėtėsi plotai, turtai dvaro;
mokslo ir proto gadynė
šeimos tinklus išpynė.

Dzūkai,  suvalkiečiai maišės,
aukštaičiai ir žemaičiai kitas ribas braižės,
o industrializacijos laikais
Sibiro platybėse liko palaikai.

Sodžius lieso ir sunyko,
į Europą dalis išvyko;
viskas vyksta dėl erdvės
kažin Viešpats ar padės.

Keičiasi parlamentų kartos,
tarp partijų dalybos nesutartos;
trūksta taip šviesių langų,
kad plačiojoje erdvėje būtų taip šviesu.