Anksti ryte, kai dar visi sapne,
Nuo žemės pakyla rūkas palengva.
Jo viduryje pilis stovi viena,
Ji laukia kiekvieno, bet nepriima nieko.
Ten kitas pasaulis, tobulas kraštas,
Bet kaip sapnas pradingsta nesužaliavęs.
Kas nemiegos, žiūrės tik į jį,
O rūkas kvatos klaidindamas kitus keliuos!
... Įskridęs paukštis iš jo nesugrįš,
O žmogus ten lengvai pasiklys...
Eina rūkas pasiėmęs kitus:
Žmones ir medžius į savo namus,
O kas bandys didvyriu pasijust,
Jo galybė nueis į kapus.