sargyba

skėlė žaibas į obelį
taikė į kryžių
tik žydėjimas kelią
pastojo jam
ji -uždengt savimi
ženklą dangaus pasiryžusi
o aš gi – taip laukiau
obuolių iš rudens

ir bučiau sukalęs
vėl naują, dievotą
dar ir pašventinęs
šlovei pajaust
kad tik jau gink Dieve
kas nors negalvotų –
į žydėjimo auką man
tik nusispjaut