Kuomet negaliu

Leisgyvis guliu
jau beldžiu į vartus
baltos šlepetės paskutiniam takui paruoštos
nors man nepatinka
nes visuomet norėjau raudonų
noris originaliu būti bent jau lavonu
jaučiu jog haliucinacijų erdvėje platėju
tampu netikra erke kuriam rūpi ne kraują siurbti o mėgautis krūtimis
įsisiurbti
kai jomis maskatuoja prieš merdintį kūną nuogos slaugės
bando sugundyti vyriškumą
kuomet perkreiptas snukis
vemiu rūgštimi o lašeline stimuliuoja
pasąmonėje dar likusius gyvuosius
lyg suprastų noriu krūtų
ir tų glamonėjančių pirštų kurių nebejaučiu leisgyvis
o norėčiau prieš mirtį
dar bent kartą
bet negaliu.