Derbis

- Pavaišink parūkyti.
- O tu kada nors nusiperki cigarečių?
- Nusiperku.
- Bet jaučiu, kad metei tą įproti pirkti, kai susipažinai su manimi.
- Ne pažintis su tavimi ir prisidėjo prie įpročio rūkyti.
- Tai gal būkim nepažįstami? Būsi sveikesnis.
- Įspėju, pažįstamus mesti lengviau, negu rūkymą. Taip tik manau, jog dabar tu už mane
esi atsakingas. Pats mesk rūkymą, tada ir man nebus iš ko vaišintis. Ir išvis, ko toks piktas?
- Nepiktas, o sužlugdytas. Vakar turėjau bendrauti su draugės tėvais, o jie iš tokio mažo miestelio, paprasti nuoširdūs žmonės. Žodžiu, reikėjo daug talento ir kantrybės kalbėti nereikšmingomis temomis, apie maistą, orą ir tarp banalių juokelių įterpti daug dirbtinio juoko ir parodyti daug apsimestinio pozityvo. Tai iki šiol bandau atsigauti.
- Ir kiek laiko taip ištvėrei?
- Kokias dvi tris valandas, bet laikas su tokiais žmonėmis man trunka amžinybę ir nusimuilinti sunkoka. Jie vis pasakoja su tokiu fanatizmu buitinio gyvenimo rūpesčius, kuriems tik galima pritarti linksint galvą, nes sunku išvystyti produktyvų dialogą apie tai, kad iš šiltnamio pomidorai žymiai skanesni nei pirktiniai, o dar lyg tyčia žinodami, kad tau neįdomu klausytis ir nori greičiau atkentėti ir dingti, dar pasiūlo kavos bei pavalgyti. Ir tas pasiūlymas toks nuoširdus ir draugiškas, kad nedvejodamas sutinki, bet iš tikrųjų viduje jauti, kad prieš tave Korleonės šeima ir jie pateikia pasiūlymą, kurio negali atsisakyti, nes jei atsisakysi kitą dieną atsibudęs šaldytuve rasi krūvą stiklainių raugintų agurkų, uogienės ir burokėlių tada supranti, jog tu jau amžiams priklausysi jų šiltnamio klanui.
- Bliamba, vakar Barsa prieš Realą pralošė. Buvau pastatęs 20 litų.
- Prie ko čia ta Barsa?
- Ta prasme aš suprantu, kaip tu jautiesi.
- Ne, čia ne tas pats. Žinok, „Pirktinis“ pomidoras ir „Namininis“ pomidoras - čia tau ne koks nuvalkiotas el clasiko derbis. Čia jau daug amžių besitęsianti kova tarp gėrio ir blogio. Ir čia statai ne kokius dvidešimt litų, o visą savo gyvenimą. Ir čia arba miršti sveikas valgydamas daržo pomidorus arba tave utilizuoja kartu su pirktiniais pomidorais, o savo dienas baigi pigiausio kečupo pavidalu, užpurkštu ant pernykščių bulvių studento lėkštėje.
- Man buvo žiauriau. čia neseniai pas mus buvo atvažiavę aplankyti mano draugės tėvai, tai iškarto supratau, kad kažkas nutiks tuoj blogo, kai draugės motina tik įžengusi į butą, tuoj atsidarė balkoną ir puolė tvarkyti mano skalbinius. Po to artėdama prie manęs ir žiūrėdama šaltu žvilgsniu pasakė: „ tu ką, nežinai, kad kelnes reikia džiauti išvirkščia puse, o marškinius išpurtyti ir padžiauti ant pakabos? „. Ir ten buvo ne kokia italų mafijos vendeta, kuri pribaigia tave greitai ir be skausmo. Ten buvo tikras jakudzos pasiųstas smogikas, kuris tau pameta drabužių pakabą ir įdėmiai stebi ant tavo kaktos riedantį prakaito lašą. Tada čiumpi pakabą ir pasidarai harakirį.
- Jaučiu, kad mūsų draugių tėvai, kaip tas suknistas rūkymas, jokios iš to naudos, bet taip lengvai neatsikratysi.
- Aha reikia kažkaip pabėgt nuo tų tėvų.
- Ką čia pabėgsi, kai plaučiai prarūkyti.
- Reikia bandyti. Visgi plaučiai nuo kojų atskirai.