Kai vakare ...

Gal man diena visai ir nieko,
kai aš darbe pamiršt Tave lengvai galiu.
Pasuksiu tą, priveršiu šitą,
ar šeip jau pastovėti aš galiu.
Bet vakare nekaip - dėja.
Bandau nuleisti savo galvą aš upely,
tamsus vanduo šnarena palengvai.
Tarp tų švelnių ratilų vandeny matau aš eiseną ten Tavo lengvai apšviestą to mėnulio.
Tuomet pažiūriu aš į Jį - bandau atrodyt ..., supykau.
Bet ten aukštai tarp debesų regiu aš veidą Tavo griežtą žiūrint į mane.
Bandau aš nusisukti ir nuo Jo.
Ten medžiai šnara man pasvirę ir primena jie
Tavo plaukus, lengvai vėjelis juos kedena...
- Na to užteks!  sakau aš sau,
- Einu miegot anksti man kelt.
Ten dar blogiau!
Sėdžiu rūkau, stebiu aš Tavo veidą tam mėnuly.
Jis keičias greitai tarp tų debesų.
Tai Jisai linksmas tai Jisai graudus ir kartais piktas kaip „velniukas“.
Gal erzina jį debesėliai?
Na štai, na pagaliau, dangus vėl giedras - Tu šypsaisi sau linksmai.
Galiu miegoti eiti sau ramiai,
žinau užmigsiu jau dabar tikrai, tikrai.