Pasakojimas apie du miestus

Privalgė bachūras šūdo, prigėrė alaus,
susuko jam pilvūzą ir reikėjo jam išsikraut.
Padarė krūvą prie daugiabučio mūro.
„Neturi jaunimas kultūros“.
pasakė garsiai močiutė
vedžiojusi šalia šuniuką.
Tas šūdas surūgo ir supuvo.
O lietus viską nuplovė.
Tapo vėl švaru, tik depresūcha liko.
Vieni pyko, kiti dėjo...
Vieni klausė, kodėl taip atsitinka?
Kitiems nerūpėjo.

Laikas ėjo.

Ir gyveno tam krašte žmonės laukdami,
kol protui ir jausmams vėl atsiras
terpė pasireikšti.

Panašių progų kartais pasitaikydavo,
bet tas kraštas taip ir nesuklestėjo.
Ir tas bachūras ten nebegyveno.
Žmonės kalbėjo, jog į kitą kraštą išvyko
ir dabar yra prie litų,

Tam kitam krašte litai buvo labai svarbūs.
Ir dėl švaros ten žmonės nebuvo kandūs.
O jei kas ir padarydavo krūvą,
nieks nelaukdavo, kol supus,
greitai išvalydavo ir pasiimdavo litus.
O už tai gerus litus mokėdavo.
Tai ir gyvendavo žmonės švariai ir be depresūchos.

Bet nebūdavo tam krašte ir ramybės. Reikėdavo nuolat
naudoti savo protą ir užgniaužti jausmus.
Daug kas nuo to pavargę ir išvykę
Į tą kraštą pas močiutę su šuniuku.
Ir ten atrasdavo ramybę.

Taip ir migruodavo žmonės,
Ieškodami kur jiems geriau.
Kol vienas galvočius priėjo prie minties, kad
gera diena ta, kai nesusuka pilvo.
Bet ir ši mintis nebuvo nei originali,
nei teisinga.