Lietus

Aš stoviu po medžiu, kai šitaip lyja...
Lyg dangui liūdna-širdį lyg skaudėtų.
Lietus ir man akis nuplauna, žaizdos gyja..
Upeliais virsta žodžiai netesėti...

Praplėšia sidabrinį  lietų žaibo kirčiai.
Griaustinio raudos paliečia man širdį...
O mintys plaikstosi lyg žirgo karčiai...
Jos blaškosi ir  tavo apžavus vis girdi...

Nuplauk, lietau, niūrias mintis nuo veido.
Aš po medžiu daugiau jau nesislėpsiu.
Aš išsilaisvinau ir pagaliau  tave paleidau.
Ir nuo gyvenimo lietaus jau nebebėgsiu....

Kai po gaivinančio lietaus  jausmai išgijo,
Ir saulė numezgė spalvotą laumės juostą.
Priklausomybė, skausmas ašarom išlijo...
Tik sūrūs pėdsakai paliko man ant skruosto...