Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Pavasarį agronomas Algis išėjo dirbti į lenkišką dvarą. Keturių šimtų hektarų savininkas lenkas Maceika toks pat mažaraštis kaip ir Galinis, bet buhalterijoje susigaudo gerai ir prie dokumentų Algio neprileidžia. Ir šiaip vaizduoja didelį poną. Į laukus jis beveik neišeina, niekur nesikiša ir visi pavasariniai darbai gula ant vieno Algio pečių. Kaip Algis nusprendžia, taip ir gerai. Toks šeimininko elgesys verčia Algį gerai apgalvoti savo veiksmus, atsakingai paruošti sėją.
Su Galiniu buvo paprasčiau. Ten jis buvo daugiau kaip patarėjas, o čia Algiui vienam viskas patikėta ir be abejo bus pareikalauta atsakomybė, jeigu nepasiteisintų agronomo sumanymai.
Maceikos šeima nedidelė. Už stalo sėda tik keturi žmonės: pats šeimininkas, ligota žmona, Algis, kartu valgo ir virėja. Stalas visada padengiamas valgomajame, maistas paduodamas gražiuose induose, nors tai būtų paprasčiausi  blynai. Pietūs visada būna iš keturių patiekalų, o šeštadieniais ir sekmadieniais visada atkemšamas ir butelis vyno.
Šeimininko žmonos Algis beveik nemato. Ji tik pasirodo prie stalo valgyti, o per dieną, užsidariusi savo kambaryje, dažniausia guli.
Du dvarininko sūnūs jau vedę, gyvena Kaune ir užima aukštus valdiškus postus. Algiui dar neteko jų matyti.
Pats dvarininkas Maceika mažai būna namuose. Jis vis važinėja į miestelį, ten turi reikalų, o dažniausiai sėdi valsčiuje. Su viršaičiu jie geri draugai ir, jeigu Maceika neturi reikalų į kitas įstaigas, tai sėdi pas jį kabinete, kartu praleisdami daug laiko.
Algis nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro braido po laukus, ragina prie darbo kumečius, nori kaip greičiau kol giedra baigti sėjos darbus. Jis kumečiams ne tik agronomas, bet jie priima Algį ir už dvaro ūkvedį. Kumečiams nerūpi, kad Algio laukia didžiulė atsakomybė, jie tik mato, kaip jis primygtinai iš jų reikalauja drausmės, spaudžia prie darbo ir tuo nepatenkinti.
– Tas kuris dirbo pernai, buvo daug geresnis...
Algis įdėjo daug darbo ir jo pastangos nenuėjo veltui. Dar nė vienais metais nebuvo tokio derliaus Maceikos dvare. Po kūlimo didžiuliai kiekiai grūdų buvo pristatyti pirkliams. Į Lietūkį Maceika neveža. Ten kad ir aukštesnės kainos, bet daug didesni reikalavimai. Parduodant žydams, pamaišius su gerais grūdais, galima atsikratyti ir antrarūšiais beveik ta pačia kaina. Taip daug patogiau.
Maceika Algiu patenkintas. Gale metų jis agronomą pamalonino nemaža premija ir sutarė, kad Algis liks ir kitiems metams. Taip agronomas Algis įsitvirtino lenko dvare. Jis ten dirba jau tris metus ir kuo toliau, tuo labiau jam sekasi.
Pirmieji metai Algiui buvo kaip savo jėgų išbandymas. Jis labai stengėsi, pasiekė tai, ko norėjo, o jau sekantys metai buvo vis geresni. Per tiek laiko jis jau spėjo išsiaiškinti dirvožemio ypatumus, gerai susipažinti su dirvos struktūra, todėl dabar jam buvo žymiai lengviau susidoroti su sėja, ypač kai per žiemą jai gerai pasiruošdavo. Sėjai Algis atrinkdavo pačius geriausius grūdus, dėl ko kildavo nemažai ginčų su šeimininku, esą per daug nuostolinga suberti į žemę tuos grūdus, kurie ir duoda didžiausią pelną parduodant. Ir dar vieną argumentą pateikė Maceika. Pasėjus antrarūšius grūdus, visada bus mažesnis nuostolis, pasitaikius blogiems metams. Algiui teko ilgai įrodinėti, kol pagaliau įtikino šeimininką ir šis daugiau nebesipriešino. Pagaliau ir pats pamatė. Labai blogų metų nebuvo, o pasėta kokybiška sėkla, visada atnešdavo gerą derlių.
Trečiuose Algio tarnystės metuose Maceikos žmona visai susirgo. Jau nebe ateina prie stalo valgyti, o maistą jai į kambarį nešdavo virėja. Moters širdį veriantis dejavimas sklido po visus namus, po visą dvarą. Lankėsi daktarai, moteriškė buvo išvežta į ligoninę, bet, trumpai ten pagulėjusi, grįžo. Daktarai ją gydyti atsisakė, teigdami, kad niekuo jai nebegali padėti. Nepadėjo nė vaistai nuo skausmo ir tas jos pilnas kančios vaitojimas visus labai slėgė. Maceikos žmona grįžo iš ligoninės per Velykas, o mirė tuojau po švenčių, per patį pavasario darbymetį. Laidotuvės sugaišino daug gražių sėjai tinkamų dienų ir Algis nerimavo, kad nusivėlins su sėja, o dar labiau pergyveno, kad neaišku kada nustos prasidėję lietūs.
Kiekvienas apsiniaukęs rytas, jam kėlė susirūpinimą, bet, pagerėjus orams, kad ir šiek tiek pavėluotai, sėją užbaigė.
Prasidėjo laisvesnės dienos. Atokvėpio valandėlėmis Algis dažnai susimąstydavo: „ Ką daryti? Ar likti dvare toliau, ar ne? Šis dvaras jau visai rimtai pradeda man įgrįsti. Tokia atsakomybė ir viskas ant mano vieno pečių. Aš ir agronomas, ir ūkvedys. Kodėl man reikia dirbti du darbus? Kodėl pats dvarininkas negali pareikalauti iš savo kumečių sąžiningesnio darbo? Aš jau girdžiu kalbų, kad aš per griežtas...  O ką aš turiu daryti, jeigu iš manęs irgi reikalaujama, kad viskas būtų atlikta gerai? “
Mato Algis, kad tiek žmonių, kiek dabar turi dvaras, tokiam žemės plotui apdirbti aiškiai per mažai. Maceika jų neparūpina, nors kiek kartų Algis apie tai kalbėjo. „ Jei šeimininkas nenori daugiau samdyti padienių, tai tegul pats eina ir aiškinasi su savo kumečiais. Kodėl man reikia išklausyti jų priekaištus? „ – buvo pasipiktinęs Algis.
Algis kaip ir kiti samdytas žmogus, bet skirtumas tik toks, kad jis turi daugiau galimybių pareikalauti iš šeimininko. Jiems nesusitarus, Algis bet kada gali pasitraukti iš dvaro, ko kumetis padaryti negali. Ilgai svarstęs, agronomas pagaliau nusprendė nelaukti nė rudens. Palaukęs, kol nusistovėjo gyvenimas po laidotuvių, apie vasaros vidurį, jis užkalbino Maceiką.
– Ponas šeimininke, norėčiau, kad pakeltumėt man algą, – šviesiai tiesiai pasakė Algis, kai vieną šeštadienio popietę pavalgę dar abu sėdėjo už stalo.
Nustebęs dvarininkas sužiuro į Algį.
– Kaip čia dabar? Juk susitarėm, atrodo, visai neblogom sąlygom. Kodėl iki šiol buvo gerai?
– Tarėmės, kad dirbsiu kaip agronomas. Nežinojau, kad dar reikės dirbti su žmonėmis. Ūkvedžiauti neįeina į mano pareigas. Man pakankamai daug darbo, vykdant tiesiogines pareigas. Pirmoje eilėje aš turiu gerai atlikti tą darbą, už kurį gaunu atlyginimą.
– Negi turėčiau samdyti dar ir ūkvedį? – stebisi Maceika, – tas žmogus, kuris buvo anksčiau prieš tave, taip pat viską atlikdavo ir nesiskundė.
– Ar ne dėl tos priežasties jis ir išėjo? Šiaip ar taip, bet už vieną atlyginimą dviejų darbų aš nedirbsiu.
– Nelabai gražu iš tavo pusės, brolau, – nepatenkintas Maceika, – kai rašėm sutartį, nepaminėjom kokius konkrečius reikės dirbti darbus. Už tokį ir tokį atlyginimą dirbsi pas mane visus metus ir tiek.
– Netiesa, – nesutiko Algis, – aš sakiau, kad dirbsiu pagal išsilavinimą. Tam tikslui pristačiau ir atitinkamus dokumentus.
– Vis tiktai, – ginčijosi Maceika, – argi prie tų darbų, kuriuos atlieki, taip sunku prižiūrėt ir darbininkus? Negi pas Galinį buvo kitaip?
– Žinoma, – patvirtino Algis, – Galinis nuo pat ankstaus ryto iki vėlaus vakaro būdavo su savo žmonėmis, su darbininkais. Turėdami čia pat prieš akis pavyzdį, žmonės kitaip dirba. Turiu pasakyt, kad jūsų kumečiai neklauso, pastebėjau, kad sąmoningai tinginiauja. Aš jų  nesukontroliuosiu.
– Nežinau kaip Galinis, bet aš tai tikrai negaliu ir nenoriu per dienas būti laukuose. Man tiek reikalų valsčiuje, kiek užima laiko vien dokumentų tvarkymas. Šen bei ten tenka ir netikėtai išvažiuoti. Visur kviečia, visur laukia, nori susitikti, nesibaigia reikalai... Kaip taip gali būti? Turėtum susitvarkyti pats. Aš gi pačiam gerai moku, negalėtum skųstis.
– Jeigu padidintumėt algą, dar dirbčiau, bet už tą patį – atsisakau. Šiuos metus dar atvargsiu, bet kitiems nepasiliksiu. Iš anksto perspėju.
– Tai kiek gi norėtum? – pasikasė smilkinį ne juokais susirūpinęs Maceika. „ Jeigu neteksiu tokio darbuotojo, ne taip lengva bus gauti tokį kitą. Vaikinas darbą išmano, iki šiol viskas taip puikiai sekėsi, juo galima pasitikėti. Nieko nepadarysi, reikia tartis, “ – vėl pasikasė smilkinį Maceika.  – Tai kiek pats norėsi? – patylėjęs paklausė dar kartą.
– Du darbai – du atlyginimai, – ilgai nelaukęs išpyškino Algis, – kitaip nesutinku. Pagalvokit gerai, laiko dar yra.
– Galvok ką šneki?! – vėl pasipūtė Maceika, – du atlyginimai... Pridėti kiek gal ir galėčiau, bet ne tiek, kiek pats reikalauji.
– Už mažiau aš nedirbsiu. Atsiimkit ūkvedžiavimą ir man užteks tiek, kiek aš gaunu. Tamsta irgi turėtumėt laikytis žodžio.
Iškart Maceika nė nemanė Algiui tiek mokėti. Iki pat Naujų metų ieškojo žmogaus, bet kai nerado, nieko kito neliko kaip su tuo susitaikyti. Jam pačiam nėra kada, nėra noro po laukus braidyti, bus žmogus, kuris viską padarys ir jam niekas nerūpės. „ Nebe pirmi metai, žmogus žinomas... Vaikinas dirba gerai, patarimai protingi... Tegul ir toliau tvarkosi. Be tokio žmogaus aš niekaip neišsiversiu. Mokėsiu tiek kiek prašo, tik tegul lieka dvare, atlieka patikėtus darbus, “ – ilgai dėliojęs ir svarstęs, apsisprendė Maceika.
2014-06-13 10:06
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-06-13 11:38
Juozas Staputis
Puikus tuometinis pasakojimas, kuris vertingas ir šioje gadynėje.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-06-13 10:52
Atėja
Gerai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą