Neišdegusi lapės gudrybė

Vieną saulėtą vasaros rytą eina vilkas mišku toks patenkintas savimi, nes skaniai ir sočiai papusryčiavo. Eina, dairosi į šalis, kaip koks turistas, letena grybšteli praskrendantį drugelį, pauosto prie takelio augančią miško gėlelę, paspiria raudoną musmirę, vypteli ant šakos tupinčiai pelėdai... tik, staiga, girdi, kaip kažkas lyg po žemėmis, baisiai aimanuoja. Apsidairo vilkas aplink, pasiklauso ir įkiša galvą lapės olon. O joje lapė kad dejuoja:
  - O jo joj, o jo joj!
  - Tai ko tu čia, rudoji, dabar raudi? – klausia jos vilkas.
  - Tai kaip aš galiu neraudoti? Va, išsinarinau kojelę, labai skauda, dar nieko burnoj nuo vakar ryto neturėjau. Gal gali man, vilke vilkeli, iš kaimo atnešti kokią vištelę? Ten, anądien mačiau, daug jų prie tvarto vaikštinėja.
  „Na“, - galvoja sau vilkas, - „gudri ta lapė, bet ką darysi, ėsti ir jai norisi, tik kaip aš, vilkas pagausiu tą vištą? Gal nusitaikysiu, kai niekas nematys, ir tada kaip nors pačiupsiu raibąją“.
  O lapė, pamačiusi, kad vilkas kažko dvejoja, dar labiau aimanuoti pradėjo.
  Pagailo šiek tiek vilkui tos lapės ir pažadėjo jai atnešti vištelę.
  Priėjęs prie kaime esančios artimiausios sodybos, mato – vištų pulkelis sau ramiai trapena, skabo žoleles, rankioja vabalėlius, o dar ir mažų geltonpūkių viščiukų būrelis strikelioja, cypsi šalia vštų. Bet dar ir didžiulis gaidys, saulėje žvilgančiomis plunksnomis išdidžiai stovi pasipūtęs ant kauburėlio, dairosi į šalis – stebi aplinką.
  „Situacija sudėtinga“, - pagalvojo sau vilkas, - „savo snapu tas sargybinis dar akį man išdurs. Na, ne, lapute gudrute, teks tau šiandien be vištytės apsieiti“.
  Dar kiek pasvarstęs, vilkas jau buvo besukąs į mišką, kai pamatė kopūstų lysves, besidriekiančias kitame sodybos krašte. Prisiminęs posakį, kad vilkas... brrr..., t. y., šuo iš bado ir varškę ėda, nusprendė lapei kopūstą atgabenti. Taip pagalvojęs ir netgi nudžiugęs, kad lengvai rado išeitį, nusėlino link kopūstų lysvės. Išsirinko kraštinę, ne per didžiausią, kopūsto galvą, šiaip ne taip nugraužė jos kotą ir nurideno link miško. Taip ir prirideno tą galvą prie lapės olos. Beridenant ta galva aplipo žemėmis, nukritusiais pušų bei eglių spygliais ir labiau panėšėjo ne į kopūsto galvą, o į ežį, kai jis susiriečia į kamuoliuką, tik gerokai didesnį ežį.
  Vargais negalais vilkas įstumė tą „ežį“ į lapės olą, o lapė, pamačiusi, kad į ją visu greičiu atrieda kažkokia baisa pabaisa, kad šoko išsigandusi iš olos, dar laiku spėjusi pasitraukti į šoną nuo tos baisuoklės, kad movė tiesiu taikymu per mišką tolyn, tiek vilkas ją ir tematė.
  „Ale tai rudoji, tai apgavikė“, - pagalvojo vilkas, bet, greitai atsitokėjęs, pradėjo garsiai kvatoti, - „gerai ją su tuo kopūstu pamokiau, žinos, kaip kitą kartą man meluoti, tinginė nelaboji. Dar, prisiminęs vieną posakį, perfrazavo jį savaip: ir vištos sveikos liko, ir vilkas neišdurtas.:)