Lobio paieška Vingio parke Vilniuje

Iš istorijos gelmių išlenda daug paslapčių.
Nuo seniausiųjų laikų liko begalė mįslių.
Paslaptim apgaubtas visas miškas,
Medžiai, krūmai, juodos varnos lizdas.
Tarp pušų kamienų sklando gandas,
Kad kadais virš šito miško skrido gandras.
Nešė jis brangiausią Lietuvos karaliaus turtą,
Bet atsitrenkė į Medžių medį šios žemės sukurtą.
Jei busi gudri, drąsi, geros širdies bei išradinga,
Surasi karaliaus prarastą lobį vertingą.


Kabo namelis, gyvena paukštelis,
Jei surasi tą namelį sužinosi tu kelelį.


Jei nei karto nebuvai, pamatai ir jau žinai,
Išsirinksi paprastai, nudažytas  jis žaliai.
Rodo kelia ir takelį, upę, griovį ir miškelį,
Net rudą stogelį turi, kad matytum kur kas guli.


Ant kalveles vakaruos, kur saulutė miega,
Stovi pilkas akmenėlis, spindulių aplietas.
Jo centre karaliaus vardas perskaityk jį garsiai,
Paklausyk kaip skamba, šitas žodis narsiai.


Ant kitos paminko puses šviečia saulė amžinai,
Dar aukščiau pakėlus galvas joja raitelis žvaliai.
Vytis rodo ginklu kryptį, metai žingsnių skaičių, 
Devyni nereikalingas, pusę šimto žengiam.


Keturių kampų figūrą, paguldytą miškas turi.
Kopų aukso ten pripilta, pilys dygsta kuomet šilta.
Pažiūrėkit įdėmiai, gal nesutrukdys spygliai,
Viename iš keturių, rasi tai ko ieškai tu.


Miškas pyksta, verkia, gaudžia, kuomet ji blogiečiai skriaudžia.
Plastikiniai buteliai, stiklo šukės, popieriai, trukdo augti samanėlei,
Sužydėti lauko gėlei, rinkti grybus voveraitei, kiškiui bėgti per giraitę.
Net pelytes liūdnos tupi, kuomet atnešė vejas skrajutę.
Ko negalima daryti, norint mišką aplankyti?

Linksma dviese su draugu, kilti į viršų pamažu,
Tik svarbu tvirtai laikytis, nepaslysti ir nekristi.
Iš viršaus geriau matyti, apžiūrėti, nustatyti,
Ką toliau jums aplankyti, kur nueiti, ką daryti.


Pamiškėj trobelė stovi, jau sena, bet dar su stogu,
Čia gyvena miško sargas, senas, liūdnas nes be vardo.
Sugalvok seneliui vardą, padėkok už miško tvarką.
Žalia tvora juosia kiemą, šok per ją ir tu jau vietoj.


Iš kažkur atskriejo balsas, tylus liūdnas, tarsi  verksmas.
Taip liūdnai berželis šnara, pasirūpink juo kaip dera.
Baltas kelmas, du stiebai, galvą puošia žirginiai,
Pažiūrėkit atidžiai, kas berželiui negerai.


Jei numiršta senas medis, didelis ir daugiametis,
Žmonės šildosi namus arba daro stebuklus.
Pjausto drožia ir gamina, staliaus rankose atgyja,
Pažiūrėkit atidžiai gal yra tie gaminiai?


Geltona, žale ir raudona, tai spalvos mūsų vėliavos.
Per šventę visada pakyla ir plazda kol nakčia nutyla.
Šiandiena šventes gal nėra, bet jai vieta jau paruosta.
Stulpai aukštai i viršų kyla, balta plastmase nesudyla.


Ten kur lankas dangų liečia, draugas atsisėsti kviečia.
Daug laiptuku ir suolu, gal skaičiuokite kartu.
Penktas suolas iš kairės, tris i viršų lipt reikės,
Vėl i kairę du suolai, gal jau vieta suradai?


Du ratukai, atšvaitai, žvaigždės, vairas, stipinai,
Minant vejas plaukus velia, duokite man laisvą kelią.
Pribaigtas visai darželis, vejasi šuva kvailelis,
Mokykla vieni juokai, kur tu dvirati statai?


Medžių būna visokiu, dideliu arba mažų.
Storas ąžuolas lapuotis, lieknas maumedis spygliuotis.
Kaip ir medžių įvairių, kalboje gausu raidžių.
U raide labai graži, surask medį tokį kaip ji.
Kirmėlaitės per pietus, vakare ir pusryčius,
Lesa kasdiena paukšteliai, bet pabosta tie vikšreliai.
Norisi ir jiems deserto, už sunkų darbą, atlygio verto.
Lesyklėlę praėjai, o paukšteli maitinai?


Šį kartą prireiks drąsos, tik nelaukite tamsos.
Už karių kapų prie šlaito, naktį liūtas žvėris vaiko.
Diena ilsisi ir miega, pažiūrėkit ką jis ėda.
Ten kur mėtosi galva, bus jums nuoroda kita.



Įsipainiojo gandrelis, strigo tarp šakų kaklelis.
Medis nors ir ne lapuotis, teko kojomis vaduotis,
Nutarė paleisti lobį, bei atrasti naują hobį.
Kol gandrelis aimanavo, Medžių medis lobį sugavo.