išgauti judesį tiek kart kartotą
grynintą amžiais samurajų
Budo mintis
sunkios treniruotės
prakaite tirpdo abejones
sutrypia emocijas
skaisčiau nei vakar
dvasia skaidrėja
gaivina protą
užvaldo kūną
tik tai ir tikra
pagarba gyvenimui
Viskas kūrinėlyje teisinga, tikra, bet mano subjektyviam skoniui norisi prieštaravimų, vidinių konfliktų, ne tokio tobulo recepto (pvz. prieš tai autorės publikuotas apie suraganėjimą man kur kas arčiau širdies :), taip ir norisi kažkaip netikėtai, pakreipti mintį pabaigoje. Kaip kažkas ciniškai interpretavo mintį "arbei macht frei"... Tada atsiranda konfliktas, drama. Bet gal aš per daug visur ieškai dramatiškumo? 3
kartais gaunasi taip, jog tekstuose nebelieka emocijos, vien technika (neseniai man pačiam apie tai rašė). Tai taip ir šitame - tvarkinga, logiška, švaru, bet kartu ir sterilu. Perskaitai ir galvoje nieko nelieka.