Vanduo II

... ir dabar ją dažnai raminu
tartum vaiką, išdykėlį mažą:
— Jūra, nesiausk.
O jei — ne?
nersiu tau kailį, įkrėtęs diržų,
ir prie dugno arčiausiai panersiu
į tylumą didžią,
kokios net mirty,
jaučiu, kad nebūna..

Ak tu, Barenco jūra,
kuomet pasineri giliai,
net Arktika kaip debesis
pakyla virš laivų...
Maniau, po vandeniu neauš rytai,
maniau, ir vyturėliai negiedos,
maniau, kol nesugrįšiu,
būsiu be pušies...
Bet – ne, at – si – pra - šau
ir prižadu įtikinti net velnią,
kad tyloje, greta mirties,
ateina pasibūt žmogaus pasaulis...
Jis man nebuvo didelis, tačiau
pušelę sau ant delno ten laikiau
ir Šklėrių sodžiaus visos žąsys pagageno,
net ir sena kiemo tvora atklydo pasibūti
viešnagėje pas Praną...
Povandeninis laivas, o  - antai -
ten javui sėti žemę žmonės aria
ir būna kai, atokvėpiui susėdę,
iš taurių vyrai vyną geria.

Ak tu,  Barenco jūra,
kas išgirs per mane tave tokią?
Bet laimingas esu
kad, pakalbinęs žodį, ir tave surandu.
Tik sakau, o šiauriete, nesiausk,
o jei – ne,
Nersiu kailį, įkrėtęs diržų...