Apleistoje sodyboje

Raudona saulė pakrašty dangaus,
nustūmus debesų supintą juostą,
kol vakaras užvers tamsiąsias langines,
ji paskutiniu spinduliu paglosto
tą kiemą, kuris nutilo jau seniai,
neužsuka čia elgetos, nei piligrimai,
žole užžėlęs takas,  išdžiūvęs šulinys,
kerčiose snaudžia  užmiršti likimai.
Nebesugirgžda ąžuolinės durys niekada,
jų darbščios rankos nepradaro,
apgulę dulkėmis paveikslai ir žaislai
ir storas sluoksnis jų ant stalo.
Vidurasly, kur molio židinys,
berželis liauną liemenėlį kelia
ir prašo saulės, lyjančio lietaus,
kad jie palengvintų jam skirtą dalią.
Jam reikia vėjo, rytmečio gaivos,
kad jis galėtų augti, ošti,
šiurendamas žaliais lapeliais
sodybą užmirštą papuoštų.