Dvaro klajūnas (24)

Lauras vėl susirūpinęs. Iki šiol buvusi tokia gera ir maloni Saliutė, staiga nusisuko nuo jo. Ji nebe kalbina, nebe dovanoja saldainių... Kai jis nori prieiti prie jos, ji šalinasi, kai nori ką nors jai pasakyti, visai jo neklauso, o jeigu pati ką sako, tai vis piktai ir iš visko matyt, kad nenori su juo kalbėtis.
Laurui skauda širdį. Jam kažkodėl neramu, viskas nemiela, kankina liūdesys, kažko ilgu ir jam norisi bėgti iš čia, iš tų namų, norisi ieškoti tokios vietos, kur jis pagaliau rastų ramybę. Sutikus Saliutę, jam atrodė, kad rado nusiraminimą. Apie ją nuolat galvodavo, nebesijautė vienišas... Šalia jos Lauras jautėsi viską pasiekęs gyvenime. Jis turėjo namus ir globą, žmonių šilumą, meilę, bet dabar, įsitikinęs, kad Saliutė jo nebemyli ir jis jai nereikalingas, baisiai susikrimto ir puolė į neviltį. Laurui jau nebe malonu slaugyti senuką, nešioti laukan ir plauti jo kibirą, vedžioti jį į būdelę.
„ Viskas kvaila ir beprasmiška. Ar aš tik tiek vertas gyvenime? Juk yra kažkur mano namai, kur man buvo gera. Draugavau su Katryte... Kumetyno jaunimas ir žmonės vadino mane ponaičiu. Man nereikėjo plauti tų dvokiančių kibirų, galėjau, jeigu norėjau dirbti arba visai nieko nedirbti. O ko sulauksiu čia sėdėdamas toje kamaraitėje?  Reikia kaip greičiau sprukti iš čia. Bet dabar žiema, atšalo oras... Reikia pakentėti kol orai sušils ir grįš šiltos dienos. Kai sušils, gal ir šeimininkas padės rasti namus kaip žadėjo. Nors dabar jis nieko apie tai nešneka, “ – paskendo mintyse Laurynas.
Atėjo pavasaris, atbudo gamta, artėjo didžiausia metų šventė Velykos. Per Velykas Vaitkaus vienkiemyje vestuvės. Išteka Saliutė. Namuose didžiulis sujudimas. Pirkioje ir stancijoje sustatyti stalai, apkrauti visokiais valgiais ir saldumynais. Alus ir vynas liejasi per kraštus. Daugybė žmonių vaikšto iš vieno namo galo į kitą, net durys neužsidaro. Kas nori gali atsisėsti už stalo ar pirkioje, ar stancijoje. Bet stancijoje įdomiau. Ten jaunieji ir pajauniai su pamergėmis bei piršlys su svočia. Ten muzika ir dainos. Daug dar norinčių patekti į stanciją, bet ten jau pilna užstalė svečių.
Susidarė pilnas tarpdurys stovinčių, kuriems nebeliko vietų kur sėstis. Šeimininkės, nešdamos karštus patiekalus, skubėdamos, kad neatvėstų, nepiktai barasi, prašo, kad padarytų vietos praeiti. Stovintys vyrai ir moterys trumpam paklusta, bet, praėjus šeimininkėms, vėl užgula praėjimą.
Žmonių pilna visur ir ne tik viduje, bet ir kieme. Vieni vaikšto, skuba, kiti stoviniuoja, rūko ar šiaip šnekučiuojasi.
Per tą šurmulį Lauras ir dingo. Niekas nė nepastebėjo, kada jis išėjo iš vienkiemio, niekas jo nematė.
Saulė jau buvo pakilusi iš už miško. Savo šiltais spinduliais ji apibėrė pavasario laukus, nušvietė Vaitkų vienkiemį. Iš saulėje suspindusiais langais pirkios išėjo graži jaunuolių pora ir įsėdo į ankstyvais pavasario žiedais išpuoštą, dviem arkliais pakinkytą lineiką. Iš didžiulio, porą lydinčių žmonių būrio atsiskyrę du vaikinai atkėlė vartus ir lineika išvažiavo į vieškelį. Paskui juos išriedėjo dar septyni įvairiaspalviais kaspinais ir gėlių žiedais apkaišyti vėžimaičiai su pajauniais ir pamergėmis. Visi pasuko į miestelį. „ Be abejonės vestuvės, “ – nusišypsojo saulė ir, nuo jos siunčiamos į žemę šypsenos, vieškelis išbalo, tarytum nušvito. Linkėdama giedro naujo gyvenimo, saulė lydėjo vestuvininkus visą kelią, kol šie atvažiavo iki šventoriaus.
Įleidusi į bažnyčią jaunuosius, saulė toliau riedėjo dangaus skliautu, kol pamatė kitu keliu einantį liūdną, vienišą keleivį. Norėdama jį pradžiuginti, ėmė glostyti šiltais savo spinduliais. Jaunuoliui pasidarė karšta, trošku, svaigo galva ir linko kojos. Kaitri saulė jo nė kiek nedžiugino. Atsisegiojęs švarką ir marškinių apykaklę, visas sušilęs, vaikinas žingsniavo pats nežinodamas kur. Jis norėjo tik vieno – atsidurti kuo toliau nuo to linksmo vestuvių šurmulio, nuo tos vietos, kur buvo palaidota dar viena jo meilė.
Gerą pusdienį ėjęs vienas ir nesutikęs nei pėsčio, nei važiuoto, Lauras ėmė abejoti, ar tikrai jis eina tuo keliu, kuris veda į dvarą. „ Gal tas kelias jau pasenęs, žmonių nebenaudojamas, niekam nereikalingas, seniai visų užmirštas? Kodėl prie jo nesimato jokių sodybų? Kodėl nėra šalia jo gyvenančių žmonių? Gal neverta eiti toliau tokiu keliu? Gal geriau grįžti atgal kol nevėlu, kol ne naktis? Bet jeigu aš grįšiu, tai vėl pateksiu į Saliutės vestuves... Jokiu būdu to nenoriu... “ – susirūpino Lauras. Minutėlę padvejojęs, vaikinas vis tiktai nusprendė: „ Kaip bus, taip bus, bet reikia eiti toliau, jeigu jau kartą pradėjau. Jeigu kas, tai suspėsiu grįžti atgal ir vėliau. Baigsis vestuvės, Saliutė išvažiuos gyventi pas vyrą, jos jau nebe bus, o kai jos nematysiu, tai ir širdį ne taip labai skaudės“, – svarstė Lauras.
Nuėjęs dar gerą kelio galą, jis pagaliau priėjo nedidelę sodybą. Vaikinas labai apsidžiaugė. Jį jau seniai troškino, džiuvo gerklė, norėjosi gerti, svaigo galva, spengė ausyse. Pavargusios kojos traukė prisėsti, o be to pasiilgo žmonių, su kuriais galėtų pabendrauti.
Įėjęs į kiemą, jis pirmiausia pažvelgė į šulinį, paskui į moterėlę, sėdinčią ant suolelio po pirkios langu. Priėjęs prie jos, Laurynas pasisveikino, o sveikindamasis pabučiavo jai į ranką.
– Ar negalėčiau atsigerti?
– Kodėl gi ne? Prašom, į sveikatą, – sužavėta jo mandagumo maloniai atsakė moteriškutė. – Eik prie šulinio, pasisemk vandens, o puodukas ant rentinio pakabintas. Mūsų vandenėlis skanus.
Kol Lauras sėmė ir paskui godžiai gėrė vandenį, moteriškutė žiūrėjo į jį ir negalėjo atsistebėti, iš kur ėmėsi toks mandagus jaunuolis? Ką jis čia veikia ir iš kur jis atėjo? Parėjusi iš bažnyčios ji ilsėjosi ant suolelio ir jau ruošėsi į pirkią persirengti kasdieniais, bet dabar liko sėdėti su tais pačiais šventiniais ir laukė, ką pasakys jaunuolis.
Lauras ne tik gėrė, bet, pasėmęs su puoduku šalto vandens, pylė sau ant veido, ant apnuogintos krūtinės. Nusivilkęs švarką ir atsiraitojęs rankoves, mazgojo aukščiau alkūnių rankas ir prausė veidą tol, kol, pagaliau gerai atsigaivinęs, atėjo prie moteriškės.
– Sėskis, – pakvietė ji, o kai Lauras atsisėdo, ėmė klausinėti. – Kur tu vaikštai, vaikeli? Ir dar Velykų dieną? Kaip čia atsiradai? Iš kur eini? Ar iš toli? Ar dar toli tau eiti? Ar seniai iš namų?
Lauras atsisėdo.
– Pabėgau iš vestuvių, – atvirai prisipažino jis.
– Kodėl taip? – jau visai įdomu moteriškei. – Kodėl, vaikeli? Tokios šventės ir dar vestuvės...  Nieko negali būti gražiau jauniems... Kodėl nenorėjai pasilinksminti?
– Kad man nė kiek nelinksma, – nuleido galvą Lauras.
– Tai kas gi atsitiko? Per vestuves visiems būna linksma. O tau tokiam gražiam, jaunam berneliui ne. Kas tau pagadino širdį?
– Ištekėjo mergaitė, kurią aš norėjau vesti, – iki galo atsivėrė Lauras.
– Mat kaip? – patylėjo moterėlė, – jeigu jau taip, tai tikrai nelinksma, – pritarė ji ir paglostė Lauro pečius. – Bet tu toks puikus jaunikaitis sutiksi dar kitą... Sviete visaip pasitaiko... Nei tu pirmas, nei tu paskutinis. Aš irgi ištekėjau ne už to, už kurio norėjau, bet nei susirgau nuo to, nei numiriau. Išgyvenau visą gyvenimą, susilaukiau vaikų, visus užauginau ir išleidau į savo gyvenimus. Nukaršinau vyrą ir dabar gyvenu viena ir kol galėsiu, gyvensiu. Pas vaikus išeiti nenoriu. Gyvena jie ne per toliausiai, dažnai mane aplanko, esu viskuo aprūpinta. Kam maišytis marčiom, žentam po kojomis. Kai jau visai nebe galėsiu, tada tegul deda kur nori, o pats dar sulauksi savo vestuvių. Tikrai gausi nė kiek neprastesnę, kokios dabar norėjai, – guodė moteriškė Laurą, nuoširdžiai užjausdama. – Einam į pirkią, pažiūrėsiu ko nors užkąsti. Turbūt jau atsigavai?
– O man kažkodėl tai labai suskaudo galvą, – pasiskundė vaikinas, – net akyse raibuliuoja.
– Bet gi tu visas degi! – pridėjusi delną prie Lauro kaktos, nusigando moteris. – Kaip neskaudės galvos, jeigu tavo kakta tokia karšta? Tau būtinai reikia atsigulti. Gal negerai, kad sušilęs ir pavargęs gėrei tiek šalto vandens? Kad tik nebūtų zapalianija? Neduok, Dieve.
– Iš tikrųjų kaip gerai būtų dabar atsigulus, – apsidžiaugė atsistodamas Lauras, – galva ne tik skauda, bet ir svaigsta, o kai dabar pakilau nuo suolelio, pajutau, kaip ėmė linkti kojos per kelius.
Kai abu įėjo į pirkią, geroji moteriškė dar pasiūlė valgyti, bet vaikinas nieko daugiau nenorėjo, kaip tik atsigulti. Kai tik buvo paklota lova, Lauras tuojau nusirengė ir atsigulė, o šeimininkė, tuojau pat susiradusi džiovintų liepžiedžių ir ramunėlių, juos užplikė verdančiu vandeniu. Šiek tiek atvėsinusi arbatą, ją dar pasaldino medumi ir atnešusi liepė Laurui gerti. Jam norėjosi tik miegoti ir miegoti, bet moteris nuolat žadino ir girdė Laurą karšta arbata, o ant galvos, kartas nuo karto pakeisdama, klojo ramunėlių nuoviromis suvilgytus rankšluosčius.
Lauras karščiavo, blaškėsi, kažką murmėdamas kliedėjo, o užmigdavo tik trumpam. Išpiltas prakaito, jis plėšė nuo savęs marškinius arba rietėsi į kamuolį, traukdamas antklodę ant galvos, gindamasis nuo jį krečiančio šalčio.
Šeimininkė nepatingėjo atsikelti ir naktį. Girdė Laurą arbata, šluostė prakaitą, klojo ant galvos kompresus. Kiekvieną kartą jį apkamšydavo antklode, kad besiblaškydamas ligonis neiškristų iš lovos.
Ligos patale Lauras išgulėjo net tris paras. Atrodė, kad nieko gero iš jo nebebus, bet Lauras pasijuto geriau. Ketvirtą parą jis pabudo dar su tamsa, atsisėdęs lovoje jis apsidairė ir, ilgai galvojęs, pradėjo po truputį viską prisiminti. “ Išėjęs iš Vaitkų vienkiemio, aš atėjau iki čia, radau ant suolelio moterėlę, paskui labai skaudėjo galvą ir aš atsiguliau. Kažin kaip dabar? ” – jis į visas puses pasukiojo galvą. Iškart lėčiau, paskui greičiau ir apsidžiaugė.
– Atrodo, kad nebe skauda, tik šiaip maudžia silpnumas. Norisi valgyti…
Kai auštant atsikėlė šeimininkė, ji rado Laurą jau apsirengusį.
– Ką tu vaikeli? – nusigando pamačiusi, – tau dar negalima lipti iš lovos. Taip sunkiai sirgai, tiek turėjai karščio.
– Bet kad man jau visai gerai, – nesutiko Lauras, – turiu gi aš išeiti laukan.
– Tik neik be kepurės, – perspėjo šeimininkė, – rytas vėsus, kad neatkristum.
Pusryčius ir pietus Lauras valgė už stalo kartu su šeimininke. Pusrytis buvo lengvas. Šeimininkė minkštai išvirė  kiaušinių, ąžuolo gilelių kavos, užbalindama ją pienu, padėjo sviesto ir sūrio. Pietūs jau buvo su stipresniais mėsiškais valgiais.
Pirmą dieną Lauras dar buvo prigulęs valandėlei pailsėti, o antrą jautėsi visai stiprus ir pasisiūlė močiutei kuo  nors padėti.
– Tai kad nieko nereikia, – šypsojosi ji, – tu tik taisykis, tau dar nieko negalima dirbti.
Lauras kasdien darosi vis stipresnis. Praėjo diena, kita ir jis visai atgavo jėgas. “ Bet kiek čia galiu būti? Kiek galiu varginti tą mielą, gerą moterėlę? Kai atėjau, buvo Velykos, o rytoj šeimininkė sakė, kad jau Atvelykis. O aš vis dar čia. Negi lauksi, kol pati šeimininkė paprašys išeiti? Bet kur eiti? Ne kitaip, kaip reikės grįžti pas dieduką į kamaraitę… Kaip gi jis gyvens vienas be manęs? Tą laiką gal kaip nors ištvėrė, o ką darys vienas likęs per vasarą? Čia aš tik atsitiktinis pakeleivis, o ten reikalingas žmogus. Saliutės vis tiek jau netekau… Nors tiek gerai, kad jos jau ten nebebus, o man vis tiek kur nors dėtis reikia. Juk gaspadorius žadėjo padėti man surasti dvarą. ”, – mąstė ir mąstė Laurynas, o Atvelykio rytą atsikėlė anksti kartu su šeimininke, tvirtai pasiryžęs grįžti atgal.
Pavalgę pusryčius, abu išėjo į kiemą. Kol šeimininkė užrakino namo duris, Lauras atkėlė vartelius, o išėję ant vieškelio, jie atsisveikino. Vaikinas, už viską padėkojęs, pabučiavęs moteriškei į ranką ir kaktą, o ši, su ašaromis akyse Laurą peržegnojusi, palinkėjusi sveikatos, išsiskyrė.
Močiutė nuėjo į bažnyčią, o Lauras pasuko atgal tuo pačiu keliu, kuriuo atėjo prieš savaitę, ir, kiek paėjęs, sustojo. Jis ilgai stovėjo, svarstė, galvojo, kol pagaliau nusprendė: “ Eisiu tuo keliu, kur daugiau medžių. Ten bus daugiau pavėsio ir nebus taip karšta”.
Buvo jau popietė, kai Lauras, priėjęs arčiau, pažino Vaitkaus sodybą. Pats gaspadorius Vaitkus, išleidęs svečius po  atlankų ir išlydėjęs dukrą su žentu, užkeldinėjo vartus, kai pamatė keliuku ateinantį Laurą, ir labai apsidžiaugė. Užkėlęs vartus jis nėjo į pirkią, bet pastovėjo kieme, palaukė kol Lauras ateis ir sutiko jį kaip brangų svečią.
– Sveikas, Laurai, – pasveikino gaspadorius, kai šis įėjo į kiemą. – Kaip gerai, kad atėjai, o tai mes galvojome, kad nebe grįši. Visi buvom labai nusiminę. Kur buvai visa savaitę?
– Sirgau. Gulėjau kelias dienas pas gerą močiutę. Kai pasveikau, tai ir atėjau namo, – atsakė Lauras.
– Tai dabar ir vėl turbūt būsi pas mus? Niekur nebe išeisi?
– Žinoma, – patikino Lauras, – iškart galvojau nebe grįžti, nors buvo gaila man palikti savo draugą. Kas juo pasirūpins, kai manęs nebus? Bet dabar, kai jau čia atsiradau, tai būsiu su juo. Jūs gi visi išeinat į laukus ir paliekat jį vieną… Kaip jis čia buvo be manęs?
– Einam į pirkią, – pakvietė Vaitkus, – bet pirmiausia užeik pas tėvuką. Tegul jis kaip greičiau sužino, kad tu parėjai. Jis tavęs labiausiai laukė.
Kai Lauras įžengė į kamaraitę, senukas sėdėjo ant lovos. Vaikinas dar neištarė nė žodžio, bet senukas iškart pažino Laurą, lyg akimis jį būtų pamatęs.
– Laurai, vaikeli, kur buvai pražuvęs? Aš taip tavęs laukiau, – Laurynas priėjo prie senuko ir jie abu apsikabino. – Kaip gerai, kad tu parėjai. Tik nebe išeik daugiau, nepalik manęs vieno. Aš visą laiką meldžiausi, prašiau Dievo, kad tu sugrįžtum. Išklausytos buvo mano maldos.
– Niekur aš neisiu, būsiu čia kol tik reikės, – nuramino senuką. Laurui smagu, kad jis čia laukiamas, kad visi džiaugiasi jį pamatę. Jis jautėsi lyg tikrai grįžęs į savo namus. “O gal iš tikrųjų čia yra mano namai? Kam man dar kažko ieškoti? Geriau niekur nerasiu”.
Išgyveno Lauras pas Vaitkų dar penkis metus, kol vieną pavasario rytą senukas kažkodėl tai nesikėlė iš lovos. Per visą naktį išgulėjęs ramiai, nė karto nepažadino Lauro ir išaušus neprašė jo nuvesti į būdelę. Kai ryte, atėjusi šeimininkė ir atnešusi valgyti, senuką pajudino, išsigandusi pasakė, kad senukas pasimirė. Lauras dar laukė, kada senukas paprašys nuvesti jį į būdelę, bet jis nebesikėlė. Kiek vėliau atėjo šeimininkas su bernu ir išnešė senuką iš kamaraitės. Jis dar dvi dienas gulėjo apstatytas degančiomis žvakėmis, o paskui senuką išnešė iš namų. Senukas į kamaraitę pas Laurą jau nebe grįžo. Vaikinas nesuprato kodėl? Kodėl visi namuose nusiminę, lyg pikti, nebe tokie jam malonūs, su juo nesišneka. Kai senuko nėra, Lauras nebe žino ką veikti, jis tik pavalgo ir guli kamaraitėje. Kai nebėra senuko, nebėra ir namų. Pasirodo, kad čia niekada nebuvo jo namai… Jis jau buvo nusiraminęs, kad rado savo namus, bet dabar teks turbūt iš naujo ieškoti tikrų namų.
Vieną rytą po pusryčio, Lauras sako šeimininkui:
– Aš turbūt eisiu ieškoti savo namų. Kad ir ilgai čia buvau, bet vis tiek čia ne mano namai. Man reikia tokių namų, kur visa laiką galėčiau ten gyventi.
– Kaip sau nori. Pats matai, kad tu čia nebe reikalingas, – piktokai atsakė gaspadorius Vaitkus ir Lauras išėjo.