Vanduo

Aš atsimenu mes išrašėmė tavo vardą
Po senų ąžuolų lajomis
Žemė nusėta gilėmis juodžemio kvapas
Lygus upės veidrodis
Toks kad galėtum perbristi
Pereiti į kitą pusę
Jausdavai tiek laukimo kelio dulkėse
Tiek dangaus dar neužimto dangaus
Galėjo pasiekti tavo rankos
O naktimis po lova krebždėjo žiurkės ir dilgčiojo
Balzganas amalas
Manei dangus griūva, manei neatsitiktinai
Susitikom
Kai praplikę seni šienpjoviai dantyse su smilga
Prakaitą šluostės iš po šiaudinių kepurių
Mes buvome žemėje po kuria jie stovi
Mes buvome jų dukros ir sūnūs
Jų aistros sapnas tarp nakties šlaunų
Trumpas
Ir paskui mes gimėm ir gimėm -
Prikaupę akyse ir žemės ir kruvinųjų žvaigdžių -
Būti bet kas tik ne jie
Paskui kai išėjom
Išėjom į kitą veidrodžio pusę
Pagaliau susitikti
Mes jau buvom savo pačių dukros ir sūnus
Iš dievo narvo į šonkaulių narvą
Grotos dingo - įsispraudė mumyse
Kur jis dabar
Tas žmogus prie šulinio prie žemės
Prie kvepiančios odos, o ne iš pieno ir akmens

Jis kartais man atneša stiklą
Stiklą drungno vandens
Gerk sako pildamas ant žemės
Gerk

Ir abu klūpome, geriame
Jis – mano siela
Ir aš