Kodėl?

Patys keisčiausi padarai Žemėje yra žmonės. Jiems vis kažko trūksta, jie vis kažko nepatenkinti, suirzę, pikti, na, ir taip toliau.
  Niekaip nesuprantu, kodėl jie kariauja, žudo vieni kitus – lyg neužtenktų jiems vietos, lyg nežinotų, jog neamžinai čia gyvens?
  Sulaukusi devyniasdešimt metų, vakar iš šio laikino prieglobsčio išėjo mano mama. Išėjo savo laiku, kuris jai iš aukščiau buvo numatytas. O ji dar taip norėjo gyventi!
  Ir man be galo gaila žmonių, kurie myli gyvenimą, kurie trokšta gyventi, kurie dėkoja Viešpačiui už kiekvieną jiems suteiktą naują dieną, bet daugeliui tenka palikti šį pasaulį anksčiau, nei jie to nori.       
  Todėl niekaip nesuprantu, kodėl žmonės kariauja ir patys nusprendžia (o ar turi tokią teisę?), kada ką nužudyti, išstumti iš gyvenimo? Kas jiems suteikė tokią teisę? Bet dar sunkiau suprasti, kaip jie po žudynių gali eiti į bažnyčią ir melstis Dievui? Ar įsivaizduoja, kad pasimeldę ar priėję išpažinties, toliau gali vykdyti karinius veiksmus, įvardydami juos kaip gynybinius ar kaip kitaip?
  Taip, sunku suprasti daugelį dalykų, kurie vyksta šioje Žemėje, bet, su artimo žmogaus netektimi susimąstai apie gyvenimo prasmę iš naujo, norisi ją įvardinti, pažvelgti giliau į kiekvieno žmogaus sielą ir paklausti:
  - Žmogau, ko gi tau trūksta? Juk viską, ko žmogui reikia, duoda pati gamta. Juk nebūtina prisikimšti pilvą iki kaklo – kitą dieną vis tiek norėsi valgyti. Juk nebūtina prisikimšti kelių spintų drapanų – kitais metais vis tiek norėsi naujų. Juk nebūtina iki begalybės kaupti pinigus bankuose – juk jie vis tiek nuvertės. Žmogau, o ar tu bent kelias minutes per dieną pakeli akis nuo grindinio ir pasižiūri į saulę, debesis, žydinčius medžius, krūmus, gėles, ar nusišypsai ir pagalvoji, kad štai kur tikrosios vertybės, štai kur sielos atgaiva, kuri gyvena tavo kūne, kuri yra neįkainojama vertybė ir kurią tu visai pamiršai pamaitinti. O juk sielai reikia matyti grožį, jausti ramybę ir džiaugtis gyvenimu. Nepamiršk to, žmogau – tada ir kariauti nereikės.