Mėnulio gėlė

Kai šviečia mėnulis, pražysta gėlelė,
Parodo pasauliui gražiausias spalvas,
Tik niekas jos naktį nuskinti negali,
Nes ji išsisklaido, kad būtų laisva.

Jau tūkstantį kartų bandžiau ją paliesti,
Bet žiedas ištirpdavo mano delne.
Kai tik mėginau į ją ranką ištiesti,
Jutau netikrumą sukaustant mane

Ir veidą nuliūdusį, ilgesio pilną
Ji tuoj aptaškydavo savo spalvom,
Mėnulio gėlelę – niekingą ir kilnią –
Praryt pasiryžau akim alkanom.


Kai šildo mėnulis, tai kvepia gėlelė!
Tokiais nenusakomais rojaus kvapais,
Kad tuoj nugrimztu į užburtąją šalį,
Kur niekas daugiau po manęs nenueis.

Bet vos nusišypsau, tas dvelksmas išnyksta.
Tuomet suprantu, kad juntu jį sapne.
Stebiuosi, kodėl tai gėlytei pavyksta
Kaskart taip lengvai suklaidinti mane.

Dabar aš labiausiai norėčiau įkvėpti
Visus maloniausius šios žemės kvapus,
Bet tiek savo plaučiais nespėčiau aprėpti –
Per trumpas šiam norui gyvenimas bus!


Kai groja mėnulis, dainuoja gėlelė
Kutenančias ausį – sparnuotas dainas.
Į sopančią širdį suradusi kelią,
Ji tyliai atbėga vaistais nešina.

Mėnulio gėlė moka meiliai paguosti,
Nuspalvint sapnus, atplukdyt svajones,
Išsprūdusią ašarą skuba nušluostyt,
Linksma dainele nuraminti mane.

Nenoriu aš likt visą laiką apgautas:
Gyventi be meilės, seniai pavogtos,
Tik kaip iš širdies man tą gėlę išrauti
Ir kaip man išvengti mėnulio klastos?


Kai leidžias mėnulis, numiršta gėlelė,
Kartu ji nusineša dalį manęs.
Aš žiūriu į ją paskutinį kartelį:
Jos balzganas lūpas, akis drumzlinas.

Kai laukiu sapnų išsklaidytojo ryto,
Užmiršęs gėlelę, užmerkęs akis,
Aš dar nežinau, kad esu uždarytas
Ir niekas negali man to pasakyt.

Sėdėsiu narve amžinai užrakintas,
Nakties aimanom išbaidysiu žvaigždes.
Ant durų didžiulė spyna užkabinta,
O raktas – gėlės uždarytam žiede ...


    [dedikuotas mano mamai Aušrai 1956-1988]