Marija gauna dovaną

Pasigirdo skambutis į duris. Marija nušokavo jų atidaryt ir vos nenugriuvo, kai už durų stovėjo ne tėtis, bet Tomas. Ji nematė jo jau dvi savaites, tad dabar truputį supykus patempė lūputę.
- Labas.
- Labas, Marija. - Nusišypsojo Tomas nusiimdamas kapišoną. - Ar neįleisi vidun?
Marija pravėrė duris plačiau ir įleido jį į prieškambarį.
- Ar yra tavo mama?
- Mama, Tomas atėjo. - Sušuko Marija.
Iš virtuvės atėjo mama. Truputį suglumus ji taisėsi plaukus.
- Labas, Tomai. Nesitikėjom, kad šiandien mus aplankysi.
- Žinau, - šyptelėjo Tomas. - Norėjau pakviest Mariją į svečius. Bet pirma reikėtų, aišku, jūsų atsiklaust, ar galima?
- Na, net nežinau. Kada tu norėtum ją pasiimt?
- Dabar. - Tomas pažvelgė į Marija. Toji stovėjo nežinodama džiaugtis, ar pykt. Bet atrodo džiaugsmas visgi ėmė viršų ir ji jau nekantravo iš mamos išgirsti taip.
- Dieve, Tomai, kad net nežinau. Na, gerai, tik tu ją saugok. Eik, Marija, į kambarį, persirenk.
- Valio, - Marija užmiršo viską pasaulyje. Ji eina į svečius pas Tomą.
Tuo tarpu Tomas suokalbiškai papasakojo Marijos mamai, kad jis turi kačiuką. Ir jei tik Marijos mama leis, jis padovanos jį Marijai. Taigi, Marija, atrodo, turės naują Misterį Katiną.

***

- Čia Janas ir Ramunė, - pristatė Tomas draugus Marijai. - Pabūk dabar su jais, o aš tuoj ateisiu. - Ir jis išėjo, palikęs Mariją vieną su Janu ir Ramune.
Marija negalėjo patikėt, kad Tomas ir Janas galėjo gyvent kartu tokiam mažam kambarėlyje. Ji apžiūrėjo lentynas su knygom ir du kompiuterius. Tada praeidama paėmė nuo stalo vieną sausainį. Ramunė iš kart siūlė jų Marijai, bet tada ji nedrįso.
- Gražu čia? - paklausė Ramunė Marijos ir Marija pagalvojo, kad ji turbūt laiko ją darželinuke.
- Aš jau einu į pirmą klasę.
- Ramune, nuo kada tau barakas pasidarė gražus? - Nusijuokė Janas. - Marija, juk čia baisu, ar ne? Man atrodo, čia turėtų vaidentis.
- Tu matei vaiduoklį? - Marija staiga susidomėjo. Iki šiol Janas atrodė toks didelis ir baisus, o dabar, kai jis prakalbo, pasirodė netgi geras.
- O taip. - Jano galvoj skriejo mintys. - Dažniausiai čia vaidenasi mirusių budėtojų vėlės ir dar kartais pragertos dūšios. - Janas mėgavosi sąmoju.
- Janai, nenusišnekėk. - Ramunė padavė Marijai arbatos. - Tikiuosi, du šaukšteliai cukraus bus gana?
Marija linktelėjo. Jai pasidarė truputį nejauku pagalvojus, kad Tomas kažkur išėjo, o šie nepažįstami žmonės gal irgi yra vaiduokliai.
- O jūs ne vaiduokliai? - pasitikrino ji.
Janas prunkštelėjo.
- Aš tai ne, o dėl jos nežinau. - Ir jis linktelėjo Ramunės pusėn.
- Janai, kaip tu gali, - ji patempė lūpą. - Pats zombis, matyt, būsi?
Į kambarį staiga įėjo Tomas su dėže rankose:
Spėk, - liepė jis Marijai, - kas čia?
Marija išpūtė akis. Iš dėžės girdėjosi kniaukimas.
- Misteris Katinas?
- Geriau, - švytėdamas tarė Tomas. - Susipažinkite, Panelė Katytė. - Ir jis plačiai atvėrė dėžės dangtį.

***

Gulėdama lovoj, Marija negalėjo atsidžiaugt girdėdama silpną miaukimą iš po lovos. Ten verkė Panelė Katytė. Mama sakė, kad ji verkia, nes dar nepriprato naujoje vietoje, bet rytoj jau bus geriau.
Po to, kai Tomas atnešė kačiuką, viskas stojo į vietas. Marija susidraugavo su Ramune ir jos abi šėrė Panelę Katytę pjaustyta dešra. Tada Janas padarė popierinį drugelį pririštą ant siūlo. Ir Marija bėgiojo po kambarį, o Panelė Katytė ją vijosi ir gaudė popierėlį. Tada jie valgė sausainius, o Panelė Katytė užmigo Tomui ant kelių. Ir dar žiūrėjo nuotraukas. Ir ėjo susipažint su Tomo kaimynais. Galiausiai visi keturi ėjo pas Mariją ją palydėti ir Janas nešė dėžutėje Panelę Katytę, nes jis pats didžiausias. O tada Marijos mama ir Marija ruošė Panelei Katytei lovytę.
Marija iškišo ranką iš po antklodės ir nuleido ją žemyn. Ji užčiuopė pirštais Panelės Katytės galvutę ir ėmė švelniai ją glostyt, o Panelė Katytė ėmė tyliai murkt.