Kantriesiems

Kartais jaučiu
kai nutyla žodis manyje
o nuo chaoso sieloje
kenčia tie
kurie dar nori prisiglausti
o aš jau bėgu savimi
lyg paskutinis gyvis pelkėje
gleivėtomis žolėmis apraizgytas
blaškaus
ir raunu save įaugusį dugne
virvėmis virtusiais plaukais
noriu susipinti su
ant kranto augančiais medžiais
kai šie šakomis braižo
šlaitą kuriuo ropoju
ir rengiu save prieš miegą
juk tiek aplipę daiktų
kurie lyg išmalda apsunkina
praeiviams gerklėje
aitrėjantį dūmą nuo reginio
tuomet rūkau save
kaip perdžiūvusį tabaką.