Laimė

Liečia mano kojos žemę,
rankos iškeltos link dangaus,
nepagaunu savo laimės
ji paklydo neatplauks,
neatras atgal ji kelio,
vėjas ją išprievartaus.
Saujoje sudegus meilė
nepašauks jos, nepašauks,
aš bedugnėn krisiu, staugsiu!
Nes be laimės negaliu,
man ta laimė šis pasulis
man be laimės nėr dangaus...
Tu ranką ištiesei man krintant
aš už jos užsikibau,
tu pakėlei, nepaleidai,
laimę man sugrąžinai
kas tu toks iš kur tu būsi?
Prašnybždėjai pora žodžių,
mano kojos sudrebėjo,
puoliau bėgti, bet žinojau, kad beviltiška tatai
tu gi vėjas, tu pavysi,
paguldysi pusnyse,
mano kojas tu praskėsi,
mano Laimės nebėra!