Išausus galingajam rytui,
mirtis vis prie kelio stovės
keleiviams gėles dovanos ji
ir tyliai i karą lydės....
Jai liūdna, nėr kito kelio
iš karo link karo judėt
net ji nesirinko likimo
tik gėlę, kuria man padėt...
O žmones vis rėkia, kariauja,
ir jiems negana tu aukų,
kur krito i amžina upe
negrįžo mėnulio taku...
o jei pasibaigtu jos gėlės
kas būtų pasauliui tatai?
ar tektu nemirus supūti...
ar mirt be geliu bus gerai?
Mirtelė sau tyliai sapnuoja,
kad baigsis pasauly karai
ir ji savo kauke numetus
išnyks, kaip išnyko vilkai...