Beždžionių nuotykiai džiunglėse

Afrikos džiunglėse gyvena gausi beždžionių šeimyna. Gyvena kaip ir visos džiunglių beždžionės: mėgsta karstytis po medžius, valgyti bananus, garsiai šūkčioti, išdykauti.
Bet kartą štai kas nutiko.
Vieną naktį, kai beždžionės ramiai miegojo, pliūptelėjo smarki liūtis ir upė labai greitai išsiliejo iš krantų, apsemdama didelius džiunglių plotus. Beždžionės, kurios buvo įsitaisiusios arčiau upės, pateko į jos vandenis ir buvo nuplukdytos smarkios srovės. Toliau miegojusios dar spėjo šiaip ne taip išsigelbėti, bet labai nerimavo dėl savo giminaičių: visą naktį blaškėsi, garsiai šūkavo, raudojo, tik niekas negalėjo vargšelėms niekuo padėti.
Ryte, kai baigėsi ta baisi liūtis ir šiek tiek prašvito, kitame upės krante pasigirdo keisti garsai – tai buvo širdį verianti nuplukdytųjų beždžionių rauda, nežinia, kokiu būdu išsigelbėjusių iš upės sraunių vandenų. Giminaičiai, likę šiapus upės, nudžiugo, kad jų gentainiai nenuskendo ir, džiaugsmingai šūkčiodami, mojavo jiems, kaip kad tik beždžionės ir tesugeba mojuoti, bei glėbesčiuotis tarpusavyje.
Bet... džiaugsmas greitai baigėsi, kai visos atsitokėjo ir suprato, kad dabar taip ir teks gyventi bei bendrauti – susišaukti per upę ir nieko daugiau, nes upė patvinusi, srauni, ir niekas nebenorėjo, o ir bijojo bandyti ją perplaukti. Ir tik vienas Dievas težino, kaip naktį nuplukdytoms beždžionėms pavyko išsigelbėti: gal, stipraus išgąsčio apimtos, jos visomis jėgomis yrėsi į kitą upės krantą ir tokiu būdu kažkaip išsigelbėjo?
Taip praėjo savaitė, kita, beždžionės liūdnai žiūrėjo per upę vienos į kitas ir labai vienos kitų ilgėjosi. Nebesigirdėjo jų balsų, nebuvo noro nei išdykauti, nei šokinėti medžių šakomis.
Kiek dar ilgai vargšės būtų taip gyvenusios, jei vienas jų būrio jaunas ir labai smalsus beždžioniukas nebūtų užtikęs sužeisto dramblių jauniklio. Jis gulėjo ir tyliai aimanavo – jo koja buvo sužeista ir kraujavo.
Beždžioniukas kiek išsigando, bet greitai susiorientavo ir tuoj pat nuskubėjo kviesti pagalbos. Atskubėjusios beždžionės apžiūrėjo drambliuką, tarpusavyje pasiūkčiojo ir, paskynusios kažkokių tai lapų, uždėjo drambliukui ant žaizdos. Po to nešė jam bananus ir maitino.
Drambliukas, rūpestingų beždžionių prižiūrimas, pamažu stiprėjo ir netgi bandė stotis ant kojų. O vieną dieną pasirodė dramblių kaimenė ir labai nudžiugo, kad pagaliau surado savo gentainį gyvą ir besveikstantį. Dramblė, drambliuko mama, ypatingai džiaugėsi ir dėkojo beždžionėms, vis bandydama savo ilgu straubliu kiekvieną paliesti ir pabučiuoti.
Drambliukas, pasirodo, pasimetė nuo dramblių kaimenės (matyt, irgi buvo labai smalsus ir žingeidus, kaip ir jaunasis beždžioniukas) ir kažkokiu tai būdu susižeidė koją. Na, jis dar visai nebuvo pasveikęs, todėl dramblių kaimenė nusprendė įsirengti laikiną stovyklą ir kuriam laikui apsistoti joje.
Vakarais drambliai ir beždžionės susirinkdavo į stovyklą pavakaroti, o tada drambliai iš beždžionių ir sužinojo apie jas ištikusią nelaimę.
Naktį, kai beždžionės sumigo, mama dramblė, kurios drambliuką beždžionės slaugė, kažką su drambliais aptarė.
Dienos slinko kaip įprastai: beždžionės eidavo prie upės pasimatyti su savo giminaičiais, drambliukas sparčiai sveiko, na, o drambliai... O ką darė drambliai, tik jie vieni ir težinojo.
Ir išaušo vienas rytas, kuris buvo ypatingas. Pirmiausiai, jis buvo ypatingas tuo, kad drambliukas visiškai pasveiko ir pats jau galėjo atsikelti bei žingsniuoti su kitais drambliais savarankiškai. Antra, jis buvo ypatingas tuo, nes drambliai beždžionėms parengė staigmeną – jie iš šakų surentė joms plaustą, kuriuo jos galėjo atplukdyi savo gentainius iš kito upės kranto. Upė jau buvo gerokai nuslūgusi, todėl drambliai lengvai ją įveikė pėsčiomis - į kitą upės krantą straubliais prilaikydami sėkmingai nuplukdė plaustą ir nelaimėles pergabeno atgal.
Nesunku įsivaizduoti, kiek džiaugsmo buvo tądien džiunglėse: beždžionės linksmai tapšnojo drambliams per straublius, skambiai ūkčiojo, drambliai garsiai trimitavo... Visi, kas girdėjo, visi, kas galėjo, suskrido, sušuoliavo, subėgo ir sukėlė tokį įspūdingą įvairių garsų orkestrą, jog kokosų vaisiai patys krist nuo medžių pradėjo, bananai išsilupo iš savo žievelių ir beliko juos krintančius pagauti ir suvalgyti. O besileidžianti didžiulė raudona saulė šypsodama pasiuntė visiems džiunglių gyventojams didelį raudoną bučinį ir užleido savo sostą ryškiai geltonam mėnuliui, kuris visomis jėgomis stengėsi išpūsti savo pilvą, kad naktinėse džiunglių linksmybėse būtų kuo daugiau šviesos bei įspūdingo šurmulio.